Tylos balsas mumyse

Kas žemėj esa, juk iš vieno kraujo.
Gyvybė sieloj randama, ne saujoj.

Ugnis nedegina, bet kuria.
Tik nesuprantam to, kol kūnais judam.

Gyvename visi jausmų pasauliuose,
Ir akys mato tą, ką mintys šaukia.

Visų žmonių košmaruose nakties tamsa mus gaudo.
Bet to nesakome mes niekam, nes bijom pasirodyt jautrūs .

Kiekvieną graužia liūdesys už blogą nuomonę.
O jeigu šaltas tu esi, tai neįgels tau nuodo.

Bet likęs be kitų, tyloj tik tu išgirsi juoką,
To artimo žmogaus, kurį priglaudus mintyse
Užlieja šiluma ir tas vienatvės jausmas.

Gausmas ir varpo dūžiai širdyje
Neleidžia tau ramiai kvėpuoti.

Dėl to, kad miršta siela, kaltas juk ne tu, o aidas.
Prisiminimų, nuklydimų garsas.
Tylos tai balsas.

Žaizdom širdies jis aštrina stygas gyvenimo.
Kuriom lėtai žengi tu, nors nederintom.

Kiek kyla nerimo. kai supranti,
Kad tos akimirkos, kaip sniegas tirpsta,
Kasdien naujai iškrinta.

Nors ir atrodo toks pats baltas,
bet pajunti, kad nebe tas, kur vakar.