Nepritapėlė (10)

Išvykau į Ispaniją apelsinų skinti. Taip daugelis darė norėdami užsidirbti. Užsidirbti buvo ir mano tikslas.
Mane ta šalis pasitiko karštai. Visomis prasmėmis. Gal kokie australai ir pasakytų, kad čia visiškai nesuprantamai šalta, vėliau mano amžininkai pasakys – išsigimėliškai šalta, bet man buvo karšta, nes tai buvo Aistra. Tai alinantis, svilėsiais pasmirdęs oras. Kaip ir kambarys, kur turėjome gyventi penkiese. Aš ir keturi už mane daug vyresni vyrai. Paskui sužinojau, - visi jie buvo ką tik išleisti iš zonos. Na, marmūzės tikrai bauginančios. Aš jų tikrai bijojau.
Pirmasis į koloniją papuolė dar būdamas pradinuku. Nesimokė, bėgo iš pamokų. Klasės draugai net spėdavo pamiršti jo veidą, kol šis atsidurdavo klasės suole. Auklėtoja visada žinojo, kur jį rasti. Ant geležinkelio bėgių. Ričardas (toks jo vardas) sakė, bus tik traukinio mašinistu, todėl daugiau jam niekas nerūpėjo. Auklėtoja specialiai tempė gumą. Suprato jį. Traukiniai, dyzeliu pasmirdę bėgiai – tai jo visas gyvenimas. Nuo ryto iki vakaro stebėti prošal riedančius traukinius – Ričardo pirmoji ir vienintelė romantiška meilė.
Tik idilė trunka neilgai. Vieną dieną auklėtojai irgi trūko kantrybė. Pasitarė su mokyklos direktore ir nusprendė, kad gana, užtenka už nieką vesti trejetus, laikas tvarkyti dokumentus į... Tais laikais mokyklai buvo negarbė turėti dvejetukininką, lengviausias sprendimo būdas – išsiųsti į koloniją, perauklėjimui. Perauklėjo. Zoniniu.
-Mes negimstame tokiais, kokiais tampame, - tada jis man pasakė.
Antrasis, Vytenis, irgi kolonijos duonos paragavo jau būdamas paaugliu. Už laisvą žodį. Kūrė propagandines eiles, viešai afišavo. Ilgai jo nepagavo. Poetas-kotletas buvo sugautas visiškai netyčia. Rašė tuomet kreida ant šalia mokyklos stūksančios elektrinės sienos eilinį eilėraštį, bet įvėlė klaidą. Purškiamų dažų, kaip dabar, dar nebuvo, už tai net geriau: klaidą dabar gali ištaisyti.
Apskritai toks menas kaip graffiti Vytenio laikais neegzistavo. Jo užuomazgos, sakyčiau, tebuvo ant marškinėlių acetoniniais dažais užtepliotas koks nors prekės ženklas, pavyzdžiui, „Adidas“. Ant kartono nupieštą ženklą reikėdavo „britvute“ (specialių pjaustymo peiliukų irgi nebuvo) su dvigubu atsargumu išpjaustyti dailiai, kad neatsišerpetotų kraštai. Pirma, atsargiai pjaustydavai dėl to, kad nesugadintum ir taip nelengvai gautą to ženklo pavyzdį (dažniausiai piešdavo tas, kuris turėdavo gerą piešimui ranką. Atlygis – maišelis pačių populiariausių saldainių: „Irisai“ arba „Karvutės“), antra, atsargiai pjaustydavai norėdamas išsaugoti sveikas savo rankas. Labai greit, ypač, jei rankose būdavo apynaujis peiliukas, kibdavo ne į kartoną, bet į rankas, o tada – arba jau čiulpi kraujuojančius pirštus ir inkšti nuo sopančio skausmo, arba marškinėlius kiši į šaltą pieną, po to gerai įtrini ūkiniu muilu, kad toks mišinys kuo greičiau išimtų įsigėrusią į audinį kraujo dėmę. Užtat su tokiais marškinėliais nebūdavo gėda net į miestą važiuoti!.. Visi aplinkiniai išsprogdinę akis vėpsodavo į tave ir sakydavo: importinis. Tu eidavai tarsi pora laiptelių palypėjęs ir, jei dar dantyse „Donald‘o“ kramtomoji guma...
Vytenio graffiti tikslas – ne savo meną parodyti, o budinti piliečių sąmonę. Tikslas turėjo būti aiškus, - be klaidų! Kiek čia užtruks: nubėgs už kokio namo, pasišlapins su savimi visada nešiojamą medžiagos skiautę, jei ras pelkę ir nuvalys netyčia įsivėlusią klaidą. Nubėgo, o ten jo jau laukė milicija...
-Dievas fleitoje išdrožė dar vieną skylutę, - mįslingai pasakė man, kai niekas negirdėjo.
Audrius vaikiškos, vadinamos sanatorija, kolonijos nematė. Jis į kalėjimą, skirtą suaugusiems, iškart pateko būdamas vos aštuoniolikos. Kai užmušė savo meilę. Teismas konstatavo, kad merginai Audrius smogė penkis kartus. Šeštasis buvo lemtingas. Dėl smūgio stiprumo jai plyšo plonoji žarna, todėl prasidėjo vidinis kraujavimas. Tiesa, ji į ligoninę neskubėjo. Tik kitą dieną įvykio vietoje apsilankęs brolis pastebėjo, kad ši kraujuoja, tad iš karto iškvietė greitąją pagalbą. Mergina buvo pristatyta į gydymo įstaigą, tačiau po kelių dienų mirė.
Dėl ko taip padarė, Audrius pats nežino.
-Žinai tą posakį: meilė akla? Vieną kartą žmogaus jausmai žaidė slėpynių. Visus jausmus anksčiau ar vėliau Beprotybė, pasišovusi būti ta ieškotoja, surado. Vienintelė Meilė pasislėpė taip, kad niekaip negalėjo jos rasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje, tik staiga išgirdo kažką verkiant už rožių krūmo. Ten tupėjo Meilė. Pajudino Beprotybė krūmo šakas ir su rožės spygliais Meilei išdūrė akis. Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją vedžioja už rankos.
Karolis į kalėjimą pateko už kvaišalų laikymą. Namo rūsyje rasta daugiau nei 21 kilogramas narkotinių medžiagų. Karolis tikėjosi daug pinigų uždirbti. Juk lengvas ir labai pelningas bizniukas. Deja, čia pinigų uždirbti galima tik tada, jei dirbi atsargiai ir pats nevartoji narkotikų. Karolis vienąkart pabandė ir sustoti nebegalėjo. Kad šefas nepastebėtų, jog baltieji milteliai kažkur dingsta, o pinigai negrįžta, savo uodegą ėmė sukti kitaip: užgrobdavo iš pasalos kitus savo bendrininkus, jėga iš jų atimdavo arba prekes, arba pinigus. Sekėsi, oi kaip neblogai sekėsi, kol šie, keršydami, paties Audriaus neįskundė.
-Jei manęs paklaustų, ką daryčiau iš naujo, ko nebekartočiau, tai dabar mažiau kalbėčiau, bet daugiau klausyčiausi. Rasčiau laiko išklausyti nesibaigiančius senelio prisiminimus apie jo jaunystę, su savo sūnumi voliočiausi kokioje smėlio dėžėje, nebijodamas išsipurvinti savo firminių drabužių, su žmona priiminėtume svečius, nesukdami sau galvos, jog kambariai nesutvarkyti, kad šaldytuve nėra ikrų, tėra „šlapianka“, o svarbiausia, nešvaistyčiau laiko veltui. Nė vienai akimirkai neleisčiau išslysti pro pirštus. Kiekvieną gyvenimo minutę praleisčiau vertai ir prasmingai... bet narkotikai būtų mano kelyje...