Katinėlis

Juodas katinėlis užaugo pačiame miesto centre. Apleistame name buvo įvairiausių skarmalų ir popiergalių, kurie slėpė kačiuką nuo kaitros, vėjo, šalčio ir piktų akių. Metai bėgo, katinėlis užaugo ir su jauna katyte susilaukė trijų juodų kačiukų. Atsirado gerų moteriškių, kurios kiekvieną dieną įpildavo ko nors užėsti. Dar, be šito maisto, apleistame name buvo galima, kartas nuo karto, susigauti pelę. Bado nebuvo ir maži kačiukai augo. Taip pamažu šeima vis didėjo ir joje buvo galima pamatyti ne tik juodas kates ir katinus, bet ir margų bei juodmargių kačių. Katinėlis taip įsimaišė į savo šeimos būrį, kad praeiviai net nebegalėjo atskirti, kuris, iš viso būrio kačių, yrašeimos galva. Kadangi senasis namas ir tvartas, kuriame gyveno gausi kačių šeima, buvo prie gana judraus kelio, tai suprantama, pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų. Ne vienas vyresnis katinas yra tragiškai žuvęs po mašinos ratais. Laikas bėgo ir, kad pamaitinti visą kačių šeimyną, jau senai nebeužteko vieno mažo  dubenėlio. Po augančiu netoliese senu medžiu, moteriškės, maitinančios šiuos padarėlius, jau senokai buvo pridėjusios ir mažesnių, ir didesnių bliūdelių su ėdalu. Kadangi niekas nesikišo ir netrukdė katėms veistis, tai jos taip ir darė, perdaug, niekieno netrukdomos. Kačių būrys vis didėjo ir didėjo . Jos mėgo apsilankyti ir daugiabučių namų laiptinėse, kur žiemą buvo pakankamai šilta. Gyvenimas tęsėsi ir kačių  mylėtojai galėjo kiekvieną dieną džiaugtis, o, tuo tarpu, tie kas sugebėjo įžvelgti netvarką, vargo. Buvo nupjauti netoliese augę medeliai ir eglės. Aplink šmirinėjo, niekieno, gausus būrys kačių. Jos pamažu vaikščiojo po kiemą tarp stovinčių automobilių. Vasarą kates slėpė apleisto namo aukšta, nešienaujama žolė, o žiemą didelės sniego pusnys. Dažnai kates buvo galima pamatyti ramiai sėdinčias ir savo žvilgančiomis akimis stebinčias praeivius. Kartais žmonės galėjo girdėti baisius katinų riksmus, sklindančius iš senų medžių. Mat katės buvo katės ir jos mokėjo įlipti aukštai į medžius ir iš ten, nieko nebijodamos, lieti savo jausmus. Bet, kaip ten bebūtų, niekas jų nešaudė ir iš tų medžių nevaikė. Kartais šių padarėlių galima buvo pamatyti nedaug. Tikriausia, jos, kaip tie bastūnai šunys, klaidžiojo nemažais atstumais ir taip susirasdavo sau draugų ir naujų šeimos narių. Jaunoms katytėms reikiamų partnerių, matyt, nebuvo trūkūmo. Šituo veislynu miestelis net galėjo garsėti, tik bėda, kad nebuvo kas šitą šeimyną garsintų, reklamuotų. Visi aplinkui gyvenantys žmonės buvo per daug užsiėmę savo reikalais, kad neturėjo laiko rodyti ypač didelio dėmesio šiai vis augančiai kačių šeimai.