***

manęs
iš tikrųjų nėra

bet košmaruose
kartais sapnuoji
pernelyg trumpas
gyvenimo linijas
ant stingstančių padų

nėra manęs
ne

tik vis dar sugrįžtu
vidurnaktinėmis aimanomis
į tavo
girgždančius
stuburo slankstelius -
brizais nemigą
iš jų supučiu

vėl taip
barokiškai lyja

praeities ir dabarties
laiko juostų
skirtumas
neleidžia tau užmigti
popiečio miego
o apdžiūvę
akių vyzdžiai
neatlimpa nuo
nesančios nuotraukos
lyg ir lipdytos
ant mano
kaktos..

smengi
skradžiai gyvenimo
tik dugno
pasiekti
nesugebi --

taip būna
kai aš
išnykstu

(2003. 10. 27)