Kasdienybės poezija

Beprotybe, kodėl tu šiandien tokia svajinga?
Jau nuo vakar vėjo sušukuoti tavo plaukai,
Visą dieną vaikštinėji paskui mane tokia paslaptinga.
Mano skruostais teka ašarų lašai,
Bet tu šypsaisi, šypsaisi  tokia galinga.
O Beprotybe, savo gėby šiandien mane vėl dusinai!

Ak, Beprasmybe, ir vėl ant manęs tu pyksti,
Tavo pečius dengia rugpjūčio lietus, ir pavasario sniegas,
Man taip šalta ir liūdna, o tu vis šauki ir šauki,
Bet mano rankose ir toliau sensta petunijos žiedas.
Tavo skruostai išbalę, išvarginom tave visi,
Sapnai, norai, iliuzijos paliko veide tavo pėdas.

Tačiau kur ji? O mano skaisčioji Viltie, kur tu esi?
Beprotybė beria man į akis žvaigdžynų spindesį,
Beprasmybė, sudraskius širdį, aiškinasi esanti teisi,
Kodėl, Viltie, keli man tokią meilę, ilgesį?
Tavęs kasnakt atkakliai šaukias mintimis gyvi,
Kodėl tu joms mus persekioti leidi, o pati slepies mirty?

Prisirpusio raudono obuolio aistringai atsikąsiu,
Bėgdamas nuo Beprotybės karštų lūpų.
Beprasmybei tūkstančius naktų aš suknią ausiu,
Mokslą, tą išpuikusį jos sūnų,
Ir valgydinsiu žemuogėm, ir geležinėm kurpėm ausiu.
Po lova slėpsiu troškimus, tikėjimąsi mūsų,
Ir tavęs lauksiu, lauksiu, lauksiu...