Košmaras

Nakties tylą sutrikdė nebylus klyksmas. Mano klyksmas. Iš gerklės sklido tai ką galėjai pavadinti išgąsdinto žvėries švokštimu. Vėl miegojau, vėl sapnavau tą sapną, tą košmarą kurio niekada neatsimenu. Guliu susirietęs lyg bejėgis kūdikis. Raumenys dar neatsigavę nuo drugio. Šalto prakaito lašai dar rieda nugara. Kaip norėčiau žinoti, ko bijau. Kaip norėčiau prisiminti tai, ką ten mačiau.

Artinantis rytui  nuklydau į prisiminimus. Tėvai pasakodavo, kad kūdikystėje vos užmigęs pradėdavau verkti. Priežastis paprasta - aš kažko išsigąsdavau. Nesvarbu tai tamsa, ar šešėlis. Privalėjau tai išaugti, bet tokiai pranašystei nebuvo lemta išsipildyti. Kažkokio stebuklo dėka išgyvenau, tačiau nemiga ir priepuoliai sekino mane. Tėvai mėgino padėti. Tačiau niekas negalėjo manęs išlaisvinti. Apkeliavę visą pasaulį jie rado tik stiprius migdomuosius, kurie panardindavo mane į besapnį, tuščia miegą.

Tėvams ieškant būdo išgelbėti savo sūnų jų turtas menko, o aš brendau. Nesibaigiantys košmarai, bemiegės naktys padarė savo. Manęs bijojo ir bendraamžiai ir vyresnieji: nuolat paraudusios akys, tamsūs ratilai aplink jas, pabalęs kaulėtas veidas ir plonos lūpos darė mane panašų į lavoną, ar net į pačią mirtį. Vieninteliai mano draugai - senos šmėklos, įsikūnijusios išblukusiuose paveiksluose, ir kalnai knygų, prie kurių praleisdavau kiekvieną naktį. Galiausiai didžiuliame, beveik apleistame name likau vienas. Nerasdamas kitos išeities pardaviau visą tai, ką paliko tėvai ir išsikrausčiau į miestą. Įsigijau tuščią butą aukščiausiame daugiabučio aukšte, rajone įsikūrusiame šalia upės. Tapau vienu iš didžiulės leidyklos redaktorių, dar viena miesto paveikslo detale.

Dabar migdomieji vis dažniau nebepadėdavo, vis dažniau siaubas vėl ir vėl įšliauždavo į mano protą. Retesniais atvejais - iki kito ryto jie supančiodavo sąmone. Likdavau visiškoje tuštumoje, pačiame pasąmonės dugne, apsuptas keistų garsų ir kartas nuo karto išnyrančių vaiduokliškų vaizdinių.

Niekados nepraradau vilties. Tikėjau, kad kas nors  iš mano draugų, pažįstamų žinos šio prakeiksmo priežastį. Tačiau turėjau nusivilti kai psichologai, įvairiausi daktarai ir daktariūkščiai tik skėsčiodavo rankomis. Buvau pasmerktas.

Kažkur už miesto kilo saulė. Nemačiau jos, tik nujaučiau. Miestą gaubė smogas. Šalti spinduliai skverbėsi per jį, plyšdami ir išsiskirdami, virsdami baltos, pulsuojančios masės dalimi. Gulėjau lovoje ir kvailai šypsojausi. Nuo migdomųjų visada taip. Klausiausi miesto. Į vieną gyvenimo simfoniją jungėsi mašinų gaudesys, žmonių šūksniai, vaiko verksmas... Leidau garsams tekėti mano ausimis, nuskandinti baimės likučius.

Ramybę sudrebino durų skambutis. Vis dar svaigo galva. Norėjau, kad tas kuris stovi už durų nueitų. Atrodė, kad skambučio melodija skaldo mano galvą kūjais, šokinėja ant jos įgavusi neūžaugos pavidalą, jo lūpose švietė mano kvaila šypsena. Fantaziją nutraukė dar viena skambučio solo. Atsikėliau ir nenoriai nuklibinksčiavau link durų.

-Tuoj! - riktelėjau tam, kad nutraukčiau  įkyrią melodija.

Nerangiai slinkau koridoriumi. Tamsoje, apgraibomis atrakinau ir atidariau duris. Kurį laiką likau stovėti suakmenėjęs ir tiesiog stebėjau priešais stovintį vyrą. Aukštas, tačiau tvirtos laikysenos jis priminė atgijusią antikinę skulptūrą. Apie tai, kokio jis amžiaus liudijo tik pražilę, trumpi plaukai ir raukšlėmis pasipuošęs veidas.

-Misteri O., ar jums viskas gerai? - virš vanagiškos nosies smalsumu ir nuoširdžiu susirūpinimu degė dvi, šviesiai mėlynos akys.

-Taip. Žinoma. Tik naktį neteko miegoti...

-Ką gi. Aš atvykau čia tam, kad tai ištaisyčiau.

Prieš mano akis pasirodė ištiesta ranka su paprasta, balta vizitine kortele. Ją atsargiai paėmiau. Vienoje kortelės pusėje juodomis raidėmis buvo įspaustas adresas su užrašu: „Sapnų ir miego sutrikimų klinika”. Kitoje pusėje - „Vyr. gydytojas Dovydas“.

-Apie jūsų būklę, misteri O, sužinojau visai nesenai. Mano kolegų tarpe apie jus jau sklinda legendos. Tačiau, nepaisant šios ligos unikalumo, esu įsitikinęs, kad galėsiu jums padėti.

Viso pokalbio metu mano pašnekovas lengvai šypsojosi. Nejučia mane nukrėtė drebulys. Nuo daktaro Dovydo sklido keista ramybė. Už tų šviesių, skaidrių akių slėpėsi jėga, protas ir dar kažkas nesuprantamo, beveik antgamtiško. Stovėjau prieš jį susigėdęs pats savęs, savo gyvenimo, menko kūno, žmogiškumo.

-Galite atvykti, nors ir šiandien. -tęsė jis. Jums jau esame paruošę kambarį. Gydymo procesą galėsime pradėti iš karto, jums pasirodžius.

Naujasis mano gelbėtojas pradėjo lėtai gręžtis link laiptinės.

-Suprantu, jums dar reikia pagalvoti, suvokti tai ką aš pasakiau. Tikiuosi, jus pamatyti dar šiandien.

Jis lėtai apsisuko, žengė žingsnį link laiptų, trumpai atsigręžė, linktelėjo atsisveikindamas ir dingo iš akių taip pat greitai kaip ir pasirodė. Nespėjęs paklausti nė vieno klausimo kurį laiką dar stovėjau tarpduryje nežinodamas kaip jaustis. Abejojau ar tai, kas ką tik įvyko, nebuvo tik dar vienas sapnas. Laiptinėje skambėjo vis tolstantis žingsnių aidas.

***

Gatvės skendo vakaro šešėliuose. Aukštai virš manęs besileidžianti saulė paskutinį syk apkabino dangoraižius. Stovėjau tarp geležinių titanų abejodamas ar turėčiau žengti į vieno iš jų vestibiulį.

Vis dar negalėjau patikėti, kad galiu būti išgelbėtas. Iš ryto daktarui Dovydui palikus mane tarpduryje likusią dieną praleidau savotiškoje isterijoje. Vaikščiojau iš vieno kambario į kitą. Skambinau visiems, kuriuos pažinojau, klausinėdamas ar niekas nėra girdėję apie keistąją kliniką ir daktarą. Po kelių valandų klausinėjimo ėmė atrodyti, kad mano išsigelbėjimas - tik vaiduoklis pagimdytas ligoto proto. Tačiau vizitinė kortelė tarp mano pirštų buvo tikra.

Pagaliau žengiau pro stiklines duris. Prasilenkdamas su daugybe namo skubančių žmonių, įžengiau į liftą ir nuspaudžiau šešias dešimtojo aukšto mygtuką. Kabina tyliai užgaudė ir pradėjo kilti aukštyn. Lifte kurį laiką stovėjome dviese - aš ir neryškus, beveidis atvaizdas, formas ir spalvas iškreipiančiame veidrodyje. Akių kampučiu stebėjau besikeičiančius aukštų numerius. Dar šiek tiek ir išėjimas atsivers, pamėklė dings iš mano akių...

Staiga liftas atsivėrė ir aš krūptelėjau iš netikėtumo. Jaučiausi lyg vaikas tyrinėjantis naują pasaulį. Patalpa skendėjo malonioje mėlynoje prieblandoje, sienomis tekėjo maži kriokliai, o koridoriaus gale stovėjo paprastas medinis priėmimo stalas.

-Jūsų palata pačiame gale. Durys dešinėje, -man prisiartinus pratarė už stalo sėdinti mergina. Kažkas jos kalboje, išvaizdoje ir žvilgsnyje jau buvo man pažįstama. Jos šviesių, mėlynų, nuoširdžių akių žvilgsnis vėrė kiaurai. Mane nukrėtė šiurpulys, tarsi dar syki būčiau stovėjęs prieš patį Dovydą.

Atsakydamas sugebėjau tik kažką sumurmėti.

-Galite neskubėti. Jokių prietaisų neprireiks. Bus atlikta tik trumpa apžiūra- ji lengvai, padrąsinančiai nusišypsojo, išryškindama nejaukų veido tobulumą.

Už durų mane pasitiko dar vienas koridorius. Tik šį syki jis buvo paprastesnis: su posūkiais kas keletą metrų, baltomis sienomis ir durimis. Dar karta grįžtelėjau atgal.

-Nebijokite. -mėlynakė mergina pritariamai linktelėjo vėl padrąsindama. -Jums pro duris pažymėtas devynetu.

Ėjau link devyneto nesidairydamas į šalis, žvelgdamas tiesiai į savo tikslą. Galiausiai pravėriau duris ir įžengiau į vidų. Staiga mane užtvindė apstulbimas, baimė ir netikėjimas. Prieš mano akis tvyrojo Tuštuma. Visur karaliavo tik košmariška, bekraštė erdvė užpildyta ryškia, balta šviesa. Negalėjau įžvelgti kambario pabaigos.

Grįžtelėjau atgal. Durys buvo dingusios. Aš buvau vienas... Judėdamas lyg sulūžęs mechaninis žaislas apsisukau ir vėl žvelgiau priešais save. Tuštumos paveikslas buvo pasikeitęs. Ant žemės apsikabinęs savo kelius sėdėjo žmogus. Jis iš lėto pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į mane:

-Misteris O, pagaliau atvyko pas Misterį A...

    Žodžiai iš jo lūpų užpildė tvyrančią tylą aidu. Jo veidas - blankus, neryškus, besikeičiantis. Tamsios, žalios akys žiūrėjo lyg teistų, lyg juoktųsi. Mane užvaldė šaltis.

-Kodėl nieko nekalbi? Juk mes tokie išmintingi... -nutęsė jis besistodamas.
-Kur aš?
-Kur aš? Kur aš!? Argi tai svarbu?

Man pradėjo dilgčioti galvą. Nusekiau jo tamsių akių žvilgsniu į šalį. Į abi puses nuo manęs stovėjo formų eilė, judančių ir besižvalgančių, kaip aš. Vienos jų priminė žmones, vyrus ir moteris, kitos buvo tarsi į realybę ištrūkusios sapnų būtybės, .

-Negi neprisimeni? - Beprotis iš lėto artėjo link manęs.

-Nežinau apie ką jūs... Negaliu jums padėti...

Beviltiškai traukiausi atbulomis, nuo to košmaro, to žmogaus vaiduoklio...

-Padėti? Jis nori padėti. - pasigirdo duslus juokas, kiekvieną syk vis garsėjantis. -Kiek sykių jau padėjai!

Bepročio veidas pradėjo lietis. Aš suklupau. Tamsa aptraukė mano akis.

Stovėjau ant tilto krašto. Žliumbiau kaip mažametis, kuris negavo sąvojo saldainio. Ji mane paliko... Pažadėta kitam... Užuodžiau alkoholio kvapą dar sklindanti nuo manęs. Argi verta? Jaunas alchemijos studentas... Ant tilto krašto. Nemačiau metalinio tilto ornamentų, jo rožių, velniūkščių ir debesų. Nemačiau elektrinės miesto šviesos nušviečiančios miestą lyg jonvabalis. Kvailys...

Kraujo skonis maišėsi su vandens purvu. Žvelgiau žemyn. Ten, į dugną, kur miega vandeniai. Srovė flegmatiškai nešė smirdantį lavoną tolyn...

Prasimerkiau. Mano veidu žliaugė prakaitas.

-Tai ką, gelbėtojau. Jau pareina? Umm? - Beprotis pašaipiai žvelgė į mane ir pašaipiai linksėjo.

-Kas man?

-Vėl klausimai... Kiek klausimų! Bet juk mes jau žinome atsakymus...

Vis dar klūpėjau ant kelių. Rankos nuleistos žemyn. Jie stovėjo ratu... Visos tos neaiškios formos... Jie žvelgė į mane.

Galva vėl tarsi plyšo. Iš skausmo susiriečiau. Formos ir Beprotis išnyko.

Aš ėjau tarp kūnų. Mano draugai, mano priešai... Visi jie gulėjo čia. Mano rankos suteptos krauju. Vis žvilgčiojau į jas, tikėdamasis, kad kraujas pranyks... Juk jis ne mano, ne mano priešų. Ėjau per mūšio lauką lyg aklasis, bubau apimtas apatijos mirčiai. Žvalgiausi į šalis vis matydamas draugų veidus. Kikenau. Nežinau, kodėl, bet kikenau. AŠ PABĖGAU! Bailys... Manęs jie nelietė, pamatę mane jie tik juokėsi... Mano priešai iš manęs juokėsi! Nelietė. Stovėjau prieš juos apsišlapinęs, o jie vis ėjo pro šalį. Bailys...

-Aišku turėjome ir gražių akimirkų.

Beprotis vėl stovėjo priešais. Visi Jie stovėjo mažu ratu, kurio centre aš ir prieš mane stovintis JIS.

-Prisimeni, tą gyvenimą, kur dainavai chore? - jis nusijuokė. -Arba tą...

Viskas aplinkui vėl paskendo tamsoje.

Aš stovėjau priešais fotoaparatą. Fotografas slėpėsi po skraiste ir laikė iškėlęs blykstę. Atsirėmusios į mane stovėjo mano žmona ir dukra. Nuotrauka turėjo būti pavadinta - „Pirmoji šeima, naująjame pasaulyje! ”. Mes buvome laimingi. Šypsojomės ir juokėmės, nes laimė nebetilpo širdyje. Sekančiame epizode aš, nukaršęs senis, guliu lovoje, o šalia manęs - duktė su savo vyru. Aš  buvau laimingas...

-Bet ar įmanoma atpirkti tais keliais laimės puodeliais, tą supi.. - Bepročio balsas pakilo, jis peraugo į staugimą. Dabar jis stovėjo vienas prieš mane, jo žodžiai liejosi į vieną griausmą..

Aš susiėmiau už galvos. Klykiau kartu su Juo, mano skruostais tekėjo ašaros. Beprotis suklupo ir pradėjo kvatotis...

Sėdžiu tarp žemės ir dangaus. Savojoje skaistykloje. Užsidaręs ir atsitvėręs, per daug nežinantis, per daug mąstantis, per daug bijantis... Iškankintas veidas ir charakteris nuginantis kiekvieną sutiktąjį. Dirbau leidykloje, ko dar man turėtų trūkti. Apačioje tekėjo upė, ją matydavau iš balkono. Aš miriau tame bute.

Juokiausi. Baisiausia buvo tai, kad negirdėjau aido. Vis dar buvau toje prakeiktoje Tuštumoje... Buvau likęs vienas. Kvatojausi vis garsiau. Užsimerkiau ir užsidengiau ausis... Jaučiau kaip erdvė mane prarija...

    ***

Sėdėjau priešais Dovydą. Kėdė kabojo ore, o sienomis plaukė įvairiausi atspalviai. Jie jungėsi ir praskysdavo, užsiliepsnodavo ir vėl užšaldavo. Ši aplinka turėjo padėti atsipalaiduoti, adaptuotis sąmonei po sugrįžimo iš kitos visatos. Tik po tokio audringo susijungimo su kitų gyvenimų prisiminimais kambarys mažai kuom padėjo...

-Gal norite eiti pasivaikščioti?

Atsakydamas tik linktelėjau galva.   

Išėjome į išorinį parko žiedą. Kažkur visos konstrukcijos centre švietė dirbtinė saulė. Įvairiausių augalų šakos stiebėsi į šviesą ir dažnai prisispausdavo prie kupolo lubų. Galėjai girdėti paukščių čiulbesį ir gyvūnų klyksmus. Mes ėjome pakraščių ir aš dažnai žvilgtelėdavau į kairę, pro stiklinį žiedą, kuris supo sodą. Už iliuminatoriaus tvyrojo tamsa, tik kartas nuo karto užtikdavau vieną, kitą šviesos dėmę - dirbtines žvaigždes. Mūsų visata jau buvo mirusi, tik panašu, kad męs nenorėjome to suprasti...

-Už poros valandų vėl galėsite sugrįžti į kurį nors pasaulį. Kažkas, ko gero, buvo nutikę sistemoje, nepavyko užblokuoti praeitų gyvenimų atminties. Bet dabar, dabar viskas turėtų būti gerai.

Jo susirūpinimas manęs jau nebestebino. Mes juos tokius buvome sukūrę: tobulus, užjaučiančius, nepažeidžiamus ir kuriančius.

Aš tylėjau. Jis irgi nieko nebesakė. Jie tiek daug metų praleido šalia mūsų, kad tapo žmonių specialistais, gebančiais nustatyti kaip mes jaučiamės ir ko norime vos per kelias akimirkas. Galbūt prie to prisidėjo ir faktas, kad jų sąmonės galėjo laisvai keliauti iš visatos į visatą, be jokių pereinamųjų laikotarpių, jokių gimimų iš naujo, jokių atminties blokavimų... Jie buvo begalybės metraštininkai, nemirtingosios mašinos, dievai pririšti prie nusmurgusių titanų.

Prieš mus pasirodė dar viena žmogaus ir sintetiko asistento pora. Į mėlynake, aukšta sintetikę atsirėmusi ėjo mergina. Jos pajuodusios akys žiūrėjo į vieną tašką. Jos juodi plaukai išsisklaidę krito ant pečių. Išbalęs veidas bylojo tik apie nuovargį. Dabar visi žmonės buvo tokie. Mums visiems buvo nesuskaičiuojama daugybė metų, mūsų trisdešimtmečių kūnai nešiojo persenusias sielas. Praeidama pro šalį ji tik trumpai žvilgtelėjo į mane.

-Kiek dar buvo tokių atvejų? -paklausiau Dovydo.

-Keletas. - kiek patylėjęs pridūrė, - mes mėginame išsiaiškinti, kur padarėme klaidą...

Aš nusijuokiau ir iškart užsikosėjau. Jis mėgino prisiartinti ir padėti, bet aš ištiesęs ranką jį sustabdžiau:

-Keletas šimtų ar tūkstančių?

-Tūkstančių... Bet, kaip jau sakiau, mes viską sutvarkysime.

Tik šyptelėjau. Mes vis dar ėjome tuo pačiu taku.

-Jūs jau turėtumėte eiti ruoštis. Neužilgo gali prasidėti nemirtingumo sindromas...

Suvaikėti per kelias akimirkas nenorėjau. Atrodė, kad žmonių protai tarsi neatlaikydavo viso to, ką buvome sukaupę iš visų gyvenimų ir išsijungdavo. Vieni su tuo susitvarkė tapdami sintetikais. Pastarasis pasirinkimas ne itin viliojo, jis reikalaudavo visiško asmenybės pasikeitimo. Kiti atsisakydavo kai kurių atsiminimų, bet po kiek laiko sindromas juos vis tiek pasivydavo.

Svarsčiau savo alternatyvas vis nerasdamas kelio. Vis neradau išeities iš labirinto, vien todėl, kad neišdrįsau žengti ten, kur niekad nebuvau žengęs.

-Į perkėlimo kambarį? -Paklausiau aš šypsodamasis.

Šalia mano lovos stovėjo keletas sintetikų, tarp jų ir Dovydas - pirmasis iš jų, sukurtas mano rankomis. Jie atrodė išsigandę mano ramumo ir šypsenos, visi žiūrėjo lyg aš būčiau beprotis. Vienas netgi keletą kartų klausinėjo ar man neprasidėjęs sindromas... Žinojau, ką darau. Žinojau, kad daugiau nebijosiu. Žinojau kaip ištaisyti viską. Jų veidai jau buvo pradėję lietis. Kelis sykius kartojau, kad jų nepamiršiu. Ar jūs girdite muzika? Jūs palikę po mūsų, Jūs... Girdite? Palieku jums visatą! Paskutinį syki gyvenime... Šviesa užliūliavo mane. Iš kažkur sklido maloni muzika.