Padavimas apie laumę

Nuo senų senų senovės
verpimo ratelyje įstrigusiais siūlais
Moterys laimę audė.
Perkūno sutuoktinę žemės gėrybių meldė.

Basakojės lietuvaitės maldas išgirdusi
Etnografinių motyvų prisisunkusi
Savo šalį gėlių upeliais Laumė dabint pasiryžo
Pirštinėse įstrigusių žiemos trupinių tirpint sugrįžo.

Kartais mirtingųjų jausmuose sukeldama sąmyšį
Niekam nesakiusi kasdien jiems palikdavo po nešulį:
tris sieksnius margaspalvės dabarties,
du bidonus rūsy subrandintos ateities
Ir vieną vienintelę priesaiką - kantriai Mylėt.

„Ką padėjai, pasiimk“ kasdieną nebyliai kartoja lemtis.