Marytės nuotykiai (V)

Karas ir taika


Penktą valandą ryte, miestelyje K visur vienu metu ima kilti asfaltinis rytmečio rūkas – toks lengvas, baltas, maždaug po valandos virstantis pažeme plaukiančiais debesėliais, kurie vėliau prapuola velniai žino kur. Beje, šis rūkas kyla net ir žiemą. Senieji miestelio K gyventojai pasakoja legendas, atseit antrojo pasaulinio karo metais čionai atvažiavo vokiečiai, pakasė šimtą tonų radioaktyvaus aukso ir išvažiavo palaukti, kol šis taps ne toks radioaktyvus. Tai radiacija kalta dėl to rūko, mažo gyventojų skaičiaus ir korumpuoto mero. Kodėl ar kur vokiečiai tą auksą pakasė, senieji gyventojai nesako. Tik gudriai sukikena į saują. Šios legendos ypač atgyja pavasariais, kai ateina laikas bedžioti daržams žemę. Tuomet senoliai uoliai informuoja jaunimą, šie griebia kastuvus ir eina ieškoti ko nepametę.
Dar jie pasakoja, kad kartais miesto gatvėse, rūko skraistėse sušmėžuoja vienišos merginos siluetas – ši kartais išnyra iš rūko ir užkalbina vienišą praeivį klausdama, ar jis nori pamylėti ją. Jeigu taip – nurauna galvą. Kitu atveju nurauna ką nors kita. Nuo prakeiktos merginos išsigelbėti neįmanoma, tai faktas. Būtent ši legenda kalta dėl to, kad miestelyje K – žemiausia išprievartavimų statistika. Nors stori, nusipenėję dėdės iš savivaldybės kažkodėl rašo, jog dėl to reikia kaltinti greitai senstančią miestelio K visuomenę. Atseit, visi potencialūs prievartautojai jau ne tokie potencialūs bei tapę pensininkais.

~

Tą rytą Marytė žiovaudama pėdino gatve, taikydama į redakcijos pusę. Tokiai ankstyvai pradžiai ji turėjo rimtą priežastį, kurią išmąstė naktį. O kadangi naktį įnirtingai mąstė, dabar buvo sunkoka išlaikyti tiesų maršrutą ir aukštai pakeltą galvą. Todėl ji judėjo daugmaž vingiuota trajektorija – panašiai kaip ir alkoholikas Gediminas, tą patį rytą prasiblaivęs melioracijos griovyje bei sumąstęs, kad reiktų visgi grįžti namo.
Kai vargšas Gediminas pamatė rūko skraistėse vingiuojančią merginą, jis kaipmat prisiminė visas legendas bei suprato, ką išvydęs. Supratęs persigando, o persigandęs sugalvojo, kad būtų visai faina mauti kur nors į skersgatvį. Tačiau skersgatvių toje vietoje nebuvo, o baisioji mergina, raunanti galvas bei dar ką nors, neišvengiamai artinosi. Gediminas netgi tarėsi išgirdęs žemą, vos girdimą balsą, klausiantį ar jis sutinka atlikti itin nepadorų aktą.
„Jeigu pasakysiu, kad sutinku, jinai nuraus man galvą“ - perbalo Gediminas. - „Net jeigu apsimesiu, kad nieko negirdžiu – vis tiek nuraus ką nors kitą. Nuo prakeiktos mergos juk pabėgti neįmanoma! “
- Sutinku! - suriko jis siaubo apimtas, jausdamas, kaip alkoholis pamažu apsemia batus. - Sutinku su viskuo, tik žinok, kad man sifilis, va!
Marytė klyktelėjo iš netikėtumo ir pasipustė padus. Jai pasirodė, kad kažkoks leisgyvis alkoholikas pagirių proga ketina stryktelėti ant jos. Išprievartavimų statistika būtų neišvengiamai šovusi į viršų...
- V... vo! - žioptelėjo nustebęs Gediminas. - Prakeikta merga išsigando! Pa... pasirodo, yra vienas būdas – reiks visiems prie stikliuko papa... pasakoti.

~

Tą ankstyvą rytą Marytė pati pirma atsibeldė į redakciją ir kaipmat sėdo prie kompiuterio, ketindama...
Ne, ne soliterį palošti. Tiesą sakant, diena buvo tokia ypatinga, kad darbus reikėjo nudirbti kaip įmanoma greičiau ir kokybiškiau. Visokie žaidimai, kavos gėrimai ir gyvenimą praskaidrinantys menkniekiai turėjo palaukti kito, ne tokio reikšmingo karto.
Todėl Marytė įnirtingai ėmėsi naujienų, informacijos suvestinių, horoskopų, skelbimų apie laidotuves bei viso kito, per kelis metus susikaupusio rutininio darbų kalno, kuris dabar priklausė jai vienai ir kurį buvo įpratusi neskubėdama nudirbti per porą dienų.
Deja, kartais gyvenimas pareikalauja panaudoti visus slaptus rezervus, kurių kiekvienas protingas darbuotojas turi paslėpęs nuo savo viršininko. Antraip darbas nebūtų darbas – greičiau kinietiška vergija. Šiais laikais niekas nenori būti kiniečiu...
Taigi, Marytė ėmėsi įnirtingo darbo, pamiršusi kavos aparatą ir trumpas pertraukas, kurių metu palaimingai snausdavo krėsle. Dabar ji darbavosi taip greitai, kad net pati sau pavydėjo.
Ir beveik nepastebėjo, kaip jos kabineto durys patyliukais prasivėrė, atidengdamos kraupų siluetą tarpduryje.
- Tai dirbi... - pratarė bejausmis, žudyti pasiruošęs balsas.
Marytė klyktelėjo ir vos neprarado sąmonės.
- Re... redaktore?..
Redaktorė nebyliai linktelėjo, kaire ranka suglostydama ką tik sušukuotus plaukus. Juodi paakiai ypač derinosi su šviežiai paryškintais antakiais, o balta pudra ant skruostų pavertė merginą kažkuo panašiu į prisikėlusį numirėlį.
- Ankstyva tu, - konstatavo faktą redaktorė.
- A... aha, - linktelėjo Marytė. - P... pirmadienį spausdinimo diena, tai pagalvojau, jog reiktų ilgiau p... pasėdėti.
- Kaip malonu, - nusišypsojo redaktorė.

„Ir kaip įtartina“ - pagalvojo, negesindama šypsenos. - „Tu ryškiai nori šiandien anksčiau iš darbo išeiti, ar ne? “
„Ne, aš tik noriu daugiau darbų padaryti, kad tu būtum manimi patenkinta“, - pagalvojo Marytė, atsargiai šyptelėdama atgal.
„O aš niekada nebūsiu tavimi patenkinta, toks mano darbas“ - kilstelėjo antakį redaktorė.
Marytė nusišypsojo itin kvaila šypsena, nesugalvodama, ką atsakyti.

- Aš pagalvojau, - pratarė redaktorė maloniu balsu, - jog man reiktų pasiimti dvi savaites atostogų. Senai buvau prie jūros ir šiaip... Tai va, pamaniau, kad skirsiu tave į savo vietą. Tu visgi darbščiausia mano darbuotoja, visas lietuvių kalbos taisykles žinai ir tave visi svarbiausi kontaktai pažįsta. Atlyginimą irgi atitinkamai padidinčiau už tas dvi savaites. Ką manai?
Ir redaktorė apdovanojo savo darbuotoją pačia šilčiausia šypsena, kokią tik sugebėjo suklastoti.
Pašiurpusi Marytė siektelėjo kavos puodelio, tačiau šis buvo tuščias dar nuo vakar. Nervingai padėjo atgal.
„Daugiau pinigų? “ - susijaudino ji. - „Būtų visai neblogai, bet... regis, prieštarauja sveiko proto dėsniams. Viršininkė man niekada nieko gero nėra padariusi, kodėl dabar, tokiu atsakingu metu turėtų daryti? Kur čia šuo pakastas?.. “
- Taigi? - laukė atsakymo redaktorė.
„Jeigu priimsiu pasiūlymą, greičiausiai iki vidurnakčio iš redakcijos neišeisiu“ - pašiurpusi sugalvojo Marytė. - „Juk ir pati redaktorė kartais savo kabinete lieka nakvoti, galiu lažintis, kad šią naktį savo krėsle miegojo. Tada galas mano planams su Matuku. Jinai per dvi savaites mano vienintelį prie altoriaus nutemps, o ką aš gausiu? Kažkokį dvigubą atlyginimą?! Kad ji kur kavos tirščiais paspringtų! “
- Hm... - vis dar maloniai šypsojosi Marytė. - Labai vilioja, bet būsiu priversta atsisakyti.
- Ką reiškia „priversta“? - paniuro redaktorė. - Tau ką, pinigų  nereikia?
- Šiuo metu jaučiuosi pakankamai turtinga.

Teiginys buvo toks netikėtas, kad redaktorė vos ant grindų neatsisėdo. Ji žinojo, kad žmonėms visados negana, kad ir kiek jie gautų. Mokėk minimumą – paprašys šimtu daugiau pakelti. Mokėk šimtine daugiau – paprašys dar tiek pat. Ir taip be galo, nespėji tu jų atleidinėti iš darbo, kai per daug įkyrūs patampa. O čia kažkokia balta varna, gaunanti absoliutų minimumą, turtinga mat pasijautė! Matyt, reiks ir ją atleisti...
„Nors ne, dar negaliu atleisti“ - prisiminė. - „Bent jau ne dabar. “
- Aišku, - prakošė tyliai. - Viskas aišku su tavim... Ką gi, jautiesi turtinga, tai tiek to. Bet, kadangi pirmadienį spaustuvės diena, man reikės tavo pagalbos šįvakar.
- Ar ne? - nustebo Marytė. - Kokios gi?
- Tai dėl Stasio straipsnio, kur apie peles kefyro pakeliuose. Sakė, suspės šiam numeriui, tai reikia...
- Jau spėjo, - kilstelėjo popierius nuo stalo Marytė. - Jau patikrinau. Nunešiu maketuotojui iki pietų.
- Ak... - sušilo redaktorė. - Šaunu. Ir dar dėl tų papildomų skelbimų, kur dėl laidotuvių...
- Gavau, jau sutikrinau ir išsiunčiau.
- O... o dar bus straipsnis apie slaptą ligoninės ir laidotuvių biuro sandėrį...
- Nebus, - užtikrintai pasakė Marytė. - Rūtelė vakar į krikštynas išvažiavo, sakė padarys tik po savaitės.
- O jeigu sugrįš iš krikštynų anksčiau?!
- Nesugrįš, - atsikirto Marytė. - Susiskambinau. Beje, skambutis buvo brangesnis, nes Rūtelės giminės Tailande gyvena.
- Tu kažkaip įtartinai viskam pasiruošusi, ar ne? - sugriežė dantimis redaktorė. - Tai kur šįvakar susiruošei, ką? Į jo namus?
- Ne, - nuleido akis Marytė. - Norėjau karštoje vonioje pasimaudyti – tik tiek.
- Kieno vonioje?
- O tau, bliamba, koks skirtumas?..

Pasakė ir išsigando. Bet jau dingti nebuvo kur, beliko piktomis akimis žiūrėti į redaktorę ir melstis, kad ši neišsitrauktų kovinio kirvio.
- Aišku... - cyptelėjo redaktorė nesavu balsu. Tada iškiceno iš kabineto, klaikiai tyliai uždarydama paskui save duris.

„Pirmą kartą gyvenime girdžiu ją besikeikiančią“ - galvojo, atsargiai žingsniuodama koridoriumi. - „Metamorfozės tiesiog akyse vyksta. Kitą kartą dar pasiųs mane žibuoklių skinti ir pati išeis... Ne, frontu pulti negalima. Reikės imtis aktyvios žvalgybos iš apkasų. “


~


Matas atsargiai išvairavo pro karves melžiančias bobutes, prasitaškė per niekada neišdžiūstančias balas, šiaip ne taip išmaurojo iš klampynės ir lengviau atsiduso. Jo super slaptas kelias į  super slaptą vienišo nudisto rojų buvo žinomas tik išrinktosioms melžėjoms, kurių visiškai nedomino tai, kas yra ten, už medžių guoto, tolumoje.
Kiek toliau kelią nuo kosmoso palydovų paslėpė reti krūmai, pamažu tankėjantys iki retmiškio. Kelias čia buvo vos įžiūrimas, tik įgudusi nudisto akis galėjo jį pastebėti tarp klastingų kelmų, grasinančių nudaužyti mašinos dugną.
Galop Matas išvairavo į nedidelę aikštelę, kurią pats sutvarkęs buvo tik sau vienam ir savanaudiškai atsiduso – jo vienišo nudisto rojaus dar nebuvo aptikusi jokia gyva dvasia.
Išskyrus vieną, kuo ji ten vardu... aa – Prietranka, va...
Tačiau Prietranka, vardu Marytė buvo aiškiai prižadėjusi, kad gali maudytis tik trečiadieniais ir šeštadieniais. Šiandien buvo penktadienis, saugi diena. Matas skubėjo pasidžiaugti jam dar likusiomis saugiomis dienomis.
Išlipęs iš automobilio, jis įtariai apsidairė po mišką, ieškodamas įtartinų ženklų. Nieko gero nepamatęs, patikrino paupį. Žmonių ten irgi nebuvo. Jis patenkintas linktelėjo pats sau, atidarė mašinos bagažinę ir ištraukė benzininę žoliapjovę. Pasispjaudęs delnus užvedė motorą ir kibo į darbą.

~

Trylika valandų ir penkios minutės monitoriaus kamputyje atrodė lyg pasityčiojimas, Marytė tik atsiduso, nedrįsdama padaryti pertraukos. Ji dirbo pilnu pajėgumu, tikrindama tekstą po teksto, šalindama barbarizmus, skyrybos klaidas ir visas žioplybes, kurių redaktorė pridarydavo su kaupu. Regis, žioplų klaidų redakcijos monstras darė netgi daugiau nei įprastai – koks idiotas rašytų „puolycija“ vietoje „policijos“ trissyk iš eilės?
„Tu ryškiai tyčiojiesi iš manęs“ - kramtė lūpą Marytė, kalendama klavišais. Negana to, iš sąmonės gelmių nuolat kilo nepaaiškinamas noras atsistoti ir prieiti prie kavos aparato. Arba atsiversti „Lietuvos ryto“ internetinę svetainę ir pasiskaityti naujienas. Arba pasitikrinti Facebook, ką tariami draugai parašė ant „sienos“. Galų gale, norėjosi padaryti pertrauką ir palošti kortomis, ypač kai pasitaikydavo dar viena ypač kvaila klaida tekste.
Marytė žinojo, kuo tai užsibaigs. Kavos puodelis nenumaldomai nuves į naujienų portalą, o desertui būtinai suloš kortomis – taip valanda gyvenimo ir bus sudeginta. O po to dar dešimt minučių lakstymui į tualetą... ne, geriau kavos nereikia.
„Stalčiuje yra šokolado“ - sukuždėjo į ausį angelo sargo balsas. - „Bent šito gėrio pagraužk, vargšele tu mano! “
“Ne ne, šokoladui neišvengiamai prireiks kavos, o su kava jau pati žinai, kaip bus! “ - paprieštaravo velnias į kitą ausį. - „Susilaikymas yra dorybė! “
„Tikrai taip – dorybė! “ - pritarė angelas pakiliu balsu. - „Būk gera mergaitė ir susilaikyk nuo darbo. Šioje šalyje gera gyventi tada, kai nedirbi“.
Marytė gailiai atsiduso ir pasipurtė, išvaikydama nuodėmingas mintis iš galvos. Susikaupti, dar kartą susikaupti!... Tuoj bus viskas baigta, tuoj darbo pabaiga be jokių viršvalandžių ir pavėlavusių darbų.
Na, nebent tas vienas...
Atsidususi čiupo telefoną ir surinko numerį.
- Alio, Alfonsai? - sučiulbėjo. - Dėl valiutų rinkos prognozių, kurias tu mums siunti. Šitą... klausyk, toks reikalas. Gal gali jas visas pradėti siųsti dviem valandomis anksčiau?
- Oho, - sugirgždėjo ragelyje seksualus balsas. - Maryte, betgi tokie dalykai...
- Šiandien išgirdau, kaip mūsų redaktorė svarstė paieškoti kito specialisto vietoje tavęs, - kiek tyliau pratarė Marytė. - Bet aš šito tau nesakiau, aišku?
- Ee... Supratau. Dviem valandomis anksčiau, ačiū.
- Nėra už ką, - maloniai nusišypsojo telefonui mergina. - Viso gero, Alfonsai.
„Paskutinis stabdis pašalintas“ - piktdžiugiškai pagalvojo. - „Sako, meilė reikalauja aukų, bet niekas juk nesako, kad būtina aukotis pačiai. “

~

Redaktorė įsitempusi žiūrėjo, kaip į puodelį teka kava iš aparato. Kavos ji nenorėjo, tiesiog tai buvo įprotis, išugdytas per ilgus darbo metus. Kavą dabar ji gėrė beveik automatiškai, neklausdama savęs nei kodėl, nei kelintas puodelis. O pastaruoju metu tą darė netgi nejausdama, ką daro.

Skimbtelėjo pašto programa kompiuteryje, redaktorė pabudo iš sapno ir pažvelgė į stalo pusę. Priėjusi palinko prie monitoriaus.

Nuo: marija@miestelio_K_laikrascio_redakcija. lt
Tema: xxx

Absoliučiai visa informacija pirmadieniui paruošta, prikabinu archyvą prie laiško.
Jei netyčia šis laiškas nenueitų arba stebuklingai dingtų, kopijas išsiunčiau į maketuotojo paštą
Jeigu netyčia dingtų abi laiško kopijos, darbiniai failai įkelti į serverį, kataloge MARIJA_2013 07

P. S. Jeigu netyčia elektros šuolis, kojos spyris ar neaiškios kilmės elektromagnetinis impulsas iškeptų serverį, rezervinę kopiją turiu USB rakte, atsiųsiu naują laišką vos bėdai ištikus (paties USB rakto, savaime aišku, negausi).

P. P. S. Ta proga einu namo, pasiturkšti vonioje.

Prikabinta: viskasviename. zip (8 MB)

- Viską numatei, ar ne? - suurzgė redaktorė, skaitydama laišką trečią kartą iš eilės. -  Tik labai įdomu, kokia iškrypėlė maudosi karštoje vonioje antrą valandą dienos?
Palikusi nebaigtą gerti kavos puodelį, čiupo švarkelį nuo pakabos ir išbėgo į koridorių.
- Dezdemona! - stūgtelėjo.
Kažkas subildėjo netoliese, prasivėrė durys ir į koridorių kyštelėjo susivėlusi galva.
- Aš čia?..
- Palieku tave atsakingą, - vilkosi švarkelį redaktorė. - Gal grįšiu iki vakaro, o gal ir visai negrįšiu. Jei negrįšiu, užrakink ofisą devintą vakare!
- O jeigu jūsų teirausis, tai ką man...
- Sakyk, kad išvykau į karą! - purkštelėjo redaktorė. - Koks man skirtumas, sumeluok įtikinamai ką nors. Viskas, bėgu!
- Bet... bet man vaiką iš darželio pasiimti penktą... - sucypė Dezdemona pavymui, tačiau liko neišgirsta.

„Tu gal ir jautiesi turtinga, o bet mašinos vis tiek neturi“, - piktdžiugiškai mąstė redaktorė, sprukdama iš pastato pro galines duris. - „Ir aš žinau, kur tu gyveni. “
Įšokusi į savo „mazdą“ užvedė variklį ir išvairavo iš galinio kiemo. Pagrindiniame kelyje drįso įsibėgėti ir pralėkti pro kelis šviesoforus neleistinu greičiu ir dar degant raudonai šviesai. Policijos redaktorė nebijojo – kaip ir kiekviena valstybinė institucija, ši buvo lengvai palaužiama įžanginiais straipsniais laikraštyje.
Deja, nei pakeliui, nei prie daugiaaukščio, kur Marytė gyveno, redaktorė neišvydo savo darbuotojos ir tai pasirodė be galo keista.
„Aš gi su mašina“ - stumdė mintis galvoje redaktorė. - „Turėjau zarazą pakeliui pastebėti, negalėjo ji taip greitai namo pareiti. Nejaugi ji mane...? “
Na taip, žinoma. Redaktorė stipriau sugniaužė vairą, jausdamasi visiška kvaiša. Juk ir pati nė už ką karo metu nesakytų, ką ruošiasi daryti – užpudruotų smegenis kokiomis nors pasakomis. Štai ir pačią užpudravo, žinokis dabar.
- Kur tave velnias nunešė?! - redaktorė pasuko vairą ir visu greičiu įvairavo į šalutinį kelią, vos nenutrenkdama drąsios pensininkės pėsčiųjų perėjos pakraštyje. - Žinau, tiesiai pas JĮ nuėjai, ar ne?! Neketini gaišti laiko? Tai ir aš negaišiu!

~

Matas išjungė žoliapjovę, nusivilko apsauginę liemenę ir patenkintas atsiduso – paupys dabar atrodė beveik civilizuotai gražus, tikras pliažas.
„Trūksta suoliuko, šašlykinės ir skėčio nuo saulės“, - pagalvojo, kasydamasis žolėmis apneštą viršugalvį. - „Ir stalelio alui. Ir galbūt kokio nors užrakinamo sandėliuko dažnai vežiojamiems daiktams susidėti... Velniai nematė – galima ir visą vasarnamį paslapčia pasistatyti! “
Štai taip svajojo žolę baigęs pjauti Matas. Jis buvo nepataisomas optimistas.
Sukrovęs į mašinos bagažinę darbo įrankius, išsirengė iki Adomo apatinių ir, kasydamasis pilvą, įbrido į vandenį, kuris jau buvo suspėjęs įšilti nuo ryto.
Visgi fainas tas nudisto gyvenimas!..

~

Sustabdžiusi „mazdą“ prie šaligatvio, redaktorė skubiai išsiropštė lauk.
- Ė, pala... - apsidairė po tuščią kiemą, - kurgi jo automobilis?
Žalio Mato „roverio“ nesimatė nei pakelėje, nei prie automobilių plovyklos. Netgi garažo vartai tebebuvo apkrauti užpernykštėmis lentomis, kaip ir visada.
Redaktorė peršoko vartelius ir nulėkė prie namo, jausdama, kad aplinkui dedasi negeri dalykai.
- Alio! Yra kas namie?! - suriko pravėrusi duris.
- O, Kristinute, labas! - sugirgždėjo namų šeimininkė, nudžiuginta viešnios vizito.
- Labas, labas, - sučiulbėjo redaktorė saldžiu balsu. - O Matas kur?
- Kažkur išvažiavo iš pat ryto. Kam tau jo?
- Aa... yra reikalas vienas. Gal žinai, kur?
- Nesako jis man. Kartais va ima taip ir prapuola visai dienai, gal pas mergaitę savo?
„Aš tau kai duosiu mergaitę! “ - sugniaužė kumščius redaktorė. - „AŠ jo mergaitė! “
- Gal pietausi? - pašaukė iš namo gilumos šeimininkė. - Senai besilankei, užeik.
- Neturiu laiko. Man reikia Matą greitai surasti.
- Tai paskambink jam.
Redaktorė pliaukštelėjo sau per kaktą – tikrai, juk dvidešimt pirmas amžius, mobiliuosius jau išrado.
- Tada bėgu!
- Ir vėl bėgi! Tu per tą darbą sąnarių kremzles sugadinsi, žinau... Aš savo sudrožiau paštininke dirbdama!
- Iki kito!
Redaktorė peršoko vartelius ir įsirito į automobilį. Skubiai išgriebė telefoną iš rankinuko ir surado numerį.
Deja, kad ir kaip aršiai zyzė iškvietimo signalas, kitame gale niekas neatsiliepė. O galop telefonas ir pats atsijungė, suskaičiavęs per daug kvietimų.
- Kažkas labai negero vyksta, - cyptelėjo redaktorė pati sau. - Matai, mieliausias mano!..

~

Tačiau redaktorės „mieliausias“ tuo metu drybsojo išlankstomoje lovelėje, kaitindamas prieš saulutę pilvą ir skaitydamas „Tris Muškietininkus“. Aplinkui čirpė žiogai, zyzė tingios vapsvos, kažkur už miško riaumojo ištroškusios karvės. O šiaip – ramu it Dievo užanty.
Matas net nenujautė, kad upe link jo rojaus kampelio visu greičiu plaukia išnuomota baidarė.

~

- Alio, Martynai, - sučiauškėjo redaktorė, surinkusi slaptą numerį, kokius žino tik ypač pavojingi žiniasklaidos atstovai. - Man reikia tavo paslaugos... Klausyk, ar įmanoma nustatyti mobilaus telefono vietą, jeigu savininkas nenori atsiliepti į skambutį?
- Mes viską galim, - burbtelėjo baisus balsas. - Net jei telefonas išjungtas, jo baterija išimta bei prietaisas perpus perlaužtas – ir tą galima susekti.
- Oho, netgi taip?!
- Na, dėl perlaužto bei išjungto telefono tai pajuokavau, - sukriuksėjo Martynas. - Sakyk numerį.
Redaktorė susakė, klausydamasi savo širdies darbo. Ji jau seniai spurdėjo dėl nepakankamo kavos kiekio, tačiau šiuo metu ne kava buvo redaktorės galvoje.
- Vadinasi taip... - burbtelėjo Martynas. - Kol kas man rodo teritoriją už miestelio K, kažkur prie upės, bet spindulys kol kas siekia porą kilometrų. Palauk dešimt minučių, patikslinsiu kelių dešimčių metrų tikslumu...
- Sakyk, į kurią pusę važiuoti, - suspaudė vairą redaktorė. - Man reikia kuo skubiau.
- Mėgstu, kai tu taip susijaudini, - pasakė Martynas. - Okėj, nustatyk savo navigatorių šioms koordinatėms...

~

Tuo tarpu Matas padėjo nebaigtą skaityti knygą į šalį, nusižiovavo ir nuėjo patikrinti, ar vanduo vis dar šiltas. Įsitikinęs, kad tikrai šiltas, įsibrido į upę, pasikasė užpakalį ir nėrė į srovę, ketindamas kaip reikiant atsigauti. Jei diena bus gera, vėliau galbūt netgi ištrauks iš bagažinės meškerę ir pabandys pasigauti vakarienę. O pasigavęs vakarienę galbūt netgi pasiliks nakvoti ir negrįš visai namo, kur tykojo moteriški pavojai.
Taip galvojo Matas, nardydamas po gaivią srovę. Jis buvo nepataisomas optimistas.
Pasigalynėjęs su srove išbandė plaučių tūrį po vandeniu, prasirangė it koks ungurys per žoles, o pajutęs, kad tuoj pritrūks oro, pasuko atgal į paviršių.
Tačiau išnirti jam tą akimirką nebuvo lemta – netikėtai vandens paviršius pasirodė kietas it kokis tai baidarės dugnas – Matas trinktelėjo galvą, susiėmė rankomis už jos, pamiršęs, kad reikia skubiai kapstyti į paviršių. Deguonis jo plaučiuose pagaliau užsibaigė, giliai mintyse išsiskleidė plačios, žalios pievos, sučiulbėjo lakštingalos ir Matas visu ilgiu išsitiesė ant minkštos žolės net nesupratęs, kas nutiko.