tu lyg pavasaris vėluoji
į paryčio sapnus
ir užtrunki tik akimirką
tarp paukščio sparnų mostelėjimų
nukrenta plunksna
tavęs nesutinku rudens parkuose
pilnuose žibintų
kurių šviesos
belapiuose medžiuose
suka lizdus
pakeliu plunksną
kartais slepiesi tarp elgetų
didelio miesto akligatvyje
kur miega šešėlių meilužės
įmerkiu plunksną
į mūsų praeities rašalą
lyg pavasaris
tu
mano karaliau