Didžiulės palangės. Ir du puodeliai arbatos. Karštos.
-Aš nepažįstu tavęs.
Tyla. Nerimas, slystantis akimis. Kurios žiūri. Žemyn. Į pievą. Tramdomas atodūsis.
-Tiesa. Nepažįsti.
Liūdnas šypsnys.
-Todėl nenoriu. Ne, bijau. Bijau būti. Kartu. Šalia.
-Tu bijai manęs?
-Ne.
Tyla. Ir smilkalai, žaidžiantys užuolaidos šnabždesy.
-aš bijau... kaip tu pažiūrėsi. Kaip nusijuoksi. Bijau, nes nežinau kaip. Nežinau kada. Kodėl nežinau. Supranti?
Žvakės šokis mėlyno kilimo pievoje.
-na, nejaugi nesupranti? Aš tavęs visiškai nepažįstu! Man nereikia nežinomybės. Aš noriu ramumo. Ir pastovumo.
Lietaus kūkčiojimas už aprasojusio lango.
-kodėl nieko nesakai?
Geltono šuns prisilietimas prie kojų.
-galvoju.
-apie ką?
-apie tave.
-na štai. Net nežinau, apie ką tu gali galvoti!
Puodelis arbatos. Delne. Šildo rankas.
-galvoju, kad tu nepažįsti beveik nieko.
-aš turi daugybę draugų. Aš žinau, ką jie mėgsta. Ką valgo pusryčiams. Aš žinau, ką jie norėtų gauti dovanų per gimtadienius. Aš esu jų prisiminimuose. Mes gyvename kartu...
Ji pakelia galvą. Iš. Pievos.
-pirma, nėra jokių gimtadienių. Antra, tu nepažįsti net savęs.
Jis nulipa nuo palangės.
-ką čia dabar šneki?
Ji atsisėda.
-gerai. Pažįsti. Bet tik truputį. Tačiau tu nepažįsti dangaus. Arklių taip pat nepažįsti. Ir sapno nepažįsti. Paukščio. Žolės. Žmonių nepažįsti visai.
-kaip tai? Aš matau juos kasdieną...
Pavargęs balsas. Tylus
-... nes tai labai toli. Kiekviename iš mūsų gyvena begalybė būtybių. Kada kuri užmigs? Kada pabus? Kada nusišypsos? Kada pradės verkti? Ir kodėl? Kiekviena skirtingai.
-negirdėjai ką sakiau? Aš matau juos kasdieną...
Jau šnabždesys.
- Gali jas nunuodyti. Arba užmigdyti. Ilgam. Gali jas paversti patenkintais katinais. Gali jas paversti mažutėmis zylėmis narve. Aba nebyliais šunimis. Ir jie nieko nenorės iš tavęs. Ir pasiliksi tik tiek, kiek tau reikės. Keik norėsi. Ir tik tada, kai reikės.
Lašų kapsėjimas į lėkštę. Vienas... du... trys...
Bet ar galima jas uždaryti?
Kapt kapt kapt...
Ar galima pažinti visus?
Ar galima neleisti kalbėti?
Iš vienos kaip iš jūros. Paslapčia. Liejas. Vanduo.
Ar galima išvyti?
Ar galima priversti pamiršti?
Ar galima su visais miegoti?
Ir kurį sapną tada sapnuoti?
Nuostabos kupinos akys.
Kieno?
Štai kodėl tu. Ir aš. Ir net tie, kurie sakosi pažįstą kitus. Nepažįsta. Iš tiesų nepažįsta nieko. Net savęs.
Didžiulės palangės. Ir du puodeliai arbatos. Šaltos.
-Aš nepažįstu tavęs.
Tyla. Šlapios akys. Liūdnas šypsnys.
-Tiesa. Nepažįsti.