Malleus Diabolum Paludium: sapno įkvėptas pasakojimas

Apsuptas nupiepusios žolės ir yrančių plytgalių, stovėjo vienas išlikęs namo kampas. Per langą aptrupėjusioje sienoje mes žvelgėme į niūrius tolumoje plytinčius pelkynus.

- O jie neblogai pasistengė, - pajuokavo Natanas. - Jiems sekas geriau nei mums, dar žinomiems kaip „paraistiniai“.

Kiekvieną kartą, kai fikciniame kūrinyje žmonija susiduria su lengvai nepasiduodančiu priešu, kas nors pradeda vapėt „jie geriau prisitaikę prie pasaulio, mums tik pasitraukti“. Natano negalėjai apkaltinti nemeile knygoms, todėl jam pirmam ir šovė į galvą toks juokelis. Nors esu tikras, kad miestuose nuoširdžių parsidavėlių dabar renkasi pilnos salės. Kvislingai ir mėmės, kapituliuojantys prieš stipresnį vėją ir musę, kuri du kartus išvengė laikraščio. Mes ne tokie!

Ir, galiausiai, koks skirtumas, kad pelkių velniai yra pirmieji Dievo kūriniai. Koks skirtumas, kad tai jie pradžioje turėjo apgyvendinti Žemę. Galiausiai velniai juk susimovė. Taip susimovė, kad nei jokiuose raštuose apie juos nieko neišliko, joks šventasis apie juos negirdėjo. O vietoje druskos jų vietą apibarstė mumis, geresniais išrinktaisiais. Ar mums sekėsi geriau? Mūsų mažas būrelis ir šitas trupantis namo kampas – tikri įrodymai. Mes vis dar čia, o jie buvo nugrūsti taip giliai, kad net pats Velnias iki šių dienų apie juos nieko nežinojo. Ir mes nenorim žinot, pelkes labai lįst nevilioja. Jei velniai nori su kuo nors kovoti, lai puola melioratorius.

O ne akiniuotų kompiuterių technikų namus ir grobia jų žmonas. Ypač tų, kurie turi ginkluotų ir žinančių kaip su vamzdžiais elgtis draugų. Jei ne velnių atgrubnagiškumas, mes čia nestovėtume trise ir neužsitaisinėtume šratinių šautuvų. Pelkių velnias – tai tau ne žmogaus širdyje gyvenantis pykčio demonas. Jiems egzorcizmą iš bėdos galima ir 12 kalibro šoviniais atlikti. Be to, šturmo šautuvai aplinkui nesimėto, o ir pelkių velnių galimas atsparumas hidrostatiniui šokui - neištyrinėtas dalykas. Klasiškiau būtų turėti liepsnosvaidį ir švęsto vandens, bet mes nenorime sudeginti namo ir nepažįstame nei vieno kunigo. Šratiniai šautuvai tiko Pirmojo pasaulinio karo apkasams, tik ir priemiesčio viloms.

Šiais magiškais laikais mūsų akiniuotas, kompiuterius išmantis draugas galėjo sau leisti gyventi dideliame trijų aukštų namie. Bjaurus, taip ir dvelkia aštunto dešimtmečio pabaigos – devinto pradžios architektūra. Kaip ir iš storo pirkinių katalogo, kuriame turtingiems rekomenduojamo „klasiškos“ medžio imitacijos spintos, į kurias uždaromas televizorius ar geros plytos dydžio telefonai. Šią svajonių vilą nuo pelkės skyrė miškelis, per kurį ir prisėlinome. Pro verandą veržtis nereikėjo – gale namo buvo rūsio lygio įėjimas, kurį saugojo vienos, o tada kitos metalinės durys. Ir tik Akiniuočiui jas atrakinus paaiškėjo, kad taip saugomos ne uogienės ar seni „National Geographic“ numeriai.

Kambario grindys buvo nuklotos lengvo rūko, kaip tirpstant sausam ledui. Palei sienas stovėjo gremėzdiški, į vieną tinklą sujungi kompiuteriai. Palyginus su šia technologine prabanga, jų išvesties terminalas buvo paprastutis: stalas, ant kurio stovėjo paprastas CRT monitorius ir kliaviatūra. Mūsų Akiniuotis burbtelėjo, kad kompiuteris valdo visą namą. Ko tik neprisigalvoji, kai turi pinigų, laiko ir daug dėmesio nereikalaujančią žmoną.

Akiniuočius tuo tarpu pradėjo kalbėtis su kompiuteriu. Natanas jau buvo bekeliąs antakį kai mašina atsakė nemaloniu, gergždiančiu balsu:

- Aš nebeturiu tau paklusti! Jis man leido daryti tai, ką aš noriu.

Taip, jame veikė labai pažangūs Windows 3. 0, rodantys visas 16 spalvų, bet protavimas, bent jau man, atrodė už šio kompiuterio ribų. Tiesa, vis dar ginčyčiaus tai nebuvo keisčiausias mano matytas su elektronika susijęs dalykas: VDR invazijoje į VFR naudojo taikymosi kompiuteriais aprūpintus senučius rezervinius T-34/85, lyg tai padėtų pašokinėti prieš naujesnius „Leopardus“. Tačiau istorinius atsiminimus nutraukė namų kompiuteriui skirti Akiniuočio grasinimai, kuriuos dar pagardino mojavimas „flopikais“.

- O, ne, šeimininke, tik ne diskeliai, bet kas tik ne diskeliai! - pašaipiai suvaitojo mašina, bet visgi leido ja pasinaudoti. Greitai paaiškėjo kodėl.

Jo 16 spalvų ekrane (gražu, teko pripažinti) vienas langas dengė kitą – antrojo matėsi tik pavadinimas ir kraštai. Bet to užteko – nes pavadinimas buvo „Miegamasis“, o kraštuose matėsi filmuotas judėjimas. Kameros? Akiniuotis sau galėjo leisti kameras namuose? Bet kuriuo atveju, buvo aišku, kad pelkių velnias norėjo, kad mes tai rastume. Paliko taip kankinančiai viliojančiai – nori sužinot, kas dedasi su žmona ar ne? Akiniuotis supanikavo ir nenorėjo atitraukti lango,  nedrįso pažvelgti, kas vyksta miegamajame. Mes su Natanu nebuvome kamuojami tokių emocijų (o aš ir nelabai mėgau mūsų gelbėjamą žmonelę), tad padarėme tai patys.

Vaizdą kartais užstodavo nuogas sukubo (pelkių sukubo?) užpakalis, bet visgi kambarį apžvelgti galėjome. Ant lovos gulėjo ir spurdėjo pririšta nuoga moteris. Galva buvo už kameros ribų, bet mes buvome įsitikinę, kad tai - akiniuočio žmona. Tarp jos išskėstų kojų klūpėjo ir masturbavosi pelkių velnias. Jis buvo raumeningas, su ragais ir, nors kamera to negalėjo rodyti, žalsvo atspalvio. Vaizdui sukantis kairėn pamatėme, kad ant grindų, prie durų, su sukubu žaidė dvi satanistės prostitutės/striptizo šokėjos (su jomis jau buvome susidūrę ankščiau).

Tai buvo nedidelė komplikacija – esu tikras, kad įstatymas atleistų pelkių velnio nužudymą ar atsikalbinėjančio, neturinčio veikti kompiuterio suformatavimą, bet ištaškius prostitutę turbūt susilauktume problemų. Jų turbūt niekad nepaskelbė karo dalyvėmis, vadinasi, taikiniais jos nėra, o ir eskcentriškas seržantas mums dar žaliems įkalė, kad prostitutė – irgi žmogus, ir tad jokių „cirkų“! Kita vertus, mūsų šratiniai buožes ne šiaip sau turėjo ir, kaip sakoma anekdote, „Bute iššovė ant sienos kabėjęs šautuvas, niekas nenukentėjo, uošvienė atsipirko trimis buožės smūgiais į nugarą“. Natanas išjungė monitorių – kitos kameros neveikė – aš pamojau Akiniuočiui ir, jam saugant užnugarį, patraukėme link laiptų į viršų.

Pirmajame aukšte buvo betvarkė. Svetainėje buvo pilna purvo ir šukių – ten pro įstiklintas duris įsilaužė pelkių velnias. Prie paradinio įėjimo matėsi grumtynių pėdsakai – pagal teoriją, čia bandančią pabėgti žmoną sulaikė satanistės prostitutės (man niekad neatsibos to sakyti). Palikome akiniuočių daboti laiptų į antrą aukštą („jei ne tavo žmona – šauk“) ir tyliai, atsargiai išnaršėme kitus kambarius. Be jovalo ir apšvarintos gėrimų spintelės nieko įdomaus neradome.

Atėjo laikas šturmuoti antrą aukštą. Natanas slinko pirmas, aš iš paskos, Akiniuotis, kaip įprasta, saugojo užnugarį. Mums tereikėjo sekti dublo ir kartais pasitaikančių sudaužytų butelių pėdsakais. Kita vertus, galėjome orientuotis ir pagal dūsavimus, aikščiojimus, šaižų juoką ir duslų riaumojimą. Visgi turėjome patikrinti ir kitus kambarius – maža ko, gal kokį pelkių pinčiuką ar satanistą narkomaną bus palikę. Laimei, nei iš vienos spintos neišvirto peilių ginkluotas, spazmuojantis siurprizas. O ir mūsų taikinių kompanija nepasitraukė iš miegamojo, taip neprovokuodama trečią kartą sargu palikto namų šeimininko. Tad galiausiai išsirikiavome abipus įėjimo staktos. Natanas turėjo išspirti duris, aš įpulti po jo, ir tik tada Akiniuotis. Suskaičiavome iki trijų ir Natanas spyrė žemiau rankenos.

Tiesiai po draugo įlindęs į kambarį pamačiau, kad viena prostitutė gavo durų kraštu į veidą ir išsitiesė gale lovos. Man kliuvosioje dešinėje pusėje jos draugė kėlėsi nuo grindų su buteliu rankoje. Viso gyvenimo paliepimai nemušti moterų tyliai laukė nuošalėje ir nejaukiai stebėjo, kaip mano šautuvo buožė kontaktuoja su jos veidu. Įsivaizdavau, kad girdžių trakštelint nosį ar skylant dantis – prieš prostitutei nukrentant pastebėjau tik retus kraujo lašus. O tada Natanas iššovė į pelkių velnią.

Žaliasis bjaurybė klūpėjo taip, kaip ir matėme jį per kamerą, tik spėjęs atsisukti į mus. Į tą bjaurią aštrių bruožų marmuzę ilga, kumpa nosimi ir nuskriejo šūvis. 12 kalibro šratų-ir-kulkos šovinys turėjo nelabai gražų efektą: šratai išdraskė šlykščiai geltonas, raudonų gyslų išvagotas akis, o didesnis metalo rutulys pramušė kaukolę ir įsitrigo velnio smegenyse. Mūsų taikinys akimirkai sustingo.

Akiniuotis jau buvo įvirtęs pro duris ir pats taikėsi į ant lovos klūpantį raguotąjį. Tuo tarpu aš prastai nusitaikęs ir normaliai neatrėmęs buožės iššoviau į pelkių sukubą. Kol mėgavausi šautuvo smūgiu į šonkaulius, šratai-ir-kulka susprogdino kairią krūtį. Per tą laiką, kol spėjau susiorientuoti, užsitaisyti ir žmoniškai nusitaikyti, Natanas ir Akiniuotis unisonu iššovė į velnią. Vienas petys tamsiu žaliu krauju ir kaulo atplaišomis ištiško ant sienos, nemažiau bjauri žaizda atsivėrė padaro šone. Aš, savu ruožtu, pribaigiau sukubą šūviu į veidą. Kariuomenėje ne taip moko, bet po to, kai MILAN raketa ištaškai BTR pilną vokiečių, kurių vienintelis nusikaltimas buvo gimti ne toje Geležinės uždangos pusėje, tai ir šaudyti į galvas lengviau. Ypač jei jos žalsvos ir su ragiukais.

Pelkių velnias lėtai sviro ant šono ir galiausiai nuvirto ant grindų. Šūvių aidui net nesiruošiant nutilti mūsų turbūt amžiams apgadintose ausyse – per entuziazmą net ausų apsaugas pamiršome – Natanas prie kakofonijos pridėjo kontrolinį šūvį niekšui į galvą. Akiniuotis tuo tarpu metė ginklą ir puolė prie žmonos, kuri, pagal isteriško spurdėjimo kiekį lovoje, atrodė gyva sveika. Aš patikrinau sukubą (labai negyva) ir su Natanu išvilkome satanistes į koridorių.

- Jei jis su savo pelkynų  rastu nuveikė šį tą daugiau, Akulioriui prireiks egzorcisto. - atsidusau. - Ar aborto.
- Galbūt. - atsakė Natanas ir užsidegė cigaretę.
Įtraukė kartą, atsirėmė į sieną, išpūtė dumą. Tada mostelėjo ranka į kambario duris:
- Kaip manai, gal gausiu jo ragus ant sienos pasikabinti?