Ant beržo tošies parašytą laišką
man atsiuntė indėnas Hiavata.
Dulkėtais vieškeliais ir per žvaigždėtą dangų –
saulelės spinduliu įkrito į rankas...
Kaip parašei, jeigu lietuviškai nemoki, o aš –
indėniškai?..
Graži žmonių kalba –
anei žodynų, anei kalendorių,
tik senas laikrodis, ir tik - balta spalva,
ant beržo tošies spindinti saulelėm...
Tu man rašei,
kaip gaudei mėlynžvynę žuvį,
kaip briedį sumedžiojai,
prie laužo kaip sėdėjai vakarais.
Ir į žvaigždes žiūrėdamas žinojai –
aš gausiu laišką,
nors – šimtmečiai praeis...
Lyg būtume vergovėj ar nelaisvėje –
skaityt išmokome išvargintais jausmais...
Hiavatos laiškas, į žvaigždes pakilęs,
liepsnojo, degė – praeities laužais.
Mėnulis Žemę baugščiai apkabino,
per naktį mėlynžvynės žuvys
indėnų ežeruose žais...
O liūdnas briedis, tas, kurį pašovė,
pavirs šešėliais ir - namo pareis...
Kaip aš galiu suprasti ir mylėti
ne savo kraštą? Svetima gentis
gerumo atminties ir meilės prašo...
Ant beržo tošies taip indėnas rašė –
senovine, visų jau pamiršta kalba...
Žinau, pasaulyje yra toks laiškas.
Tik kas suras jį ir perskaitys - kada...