Atodangos (Barselona)

Kaip dar galėčiau tave pavadinti?
pareiga? Tyliu alsavimu prieš užmiegant?
ramybe.
Būk palaimintas, Dieve, nors
šitaip būt neturėjo: turėjau
tikėt tiltas, Paryžium, tavim
manyje švelniai nubundančiu,
švelniai išeinančiu
su paskutiniu kavos puodeliu
ir miego likučiais
bėgiojant ryte Barselonoj,
o Barselona!
čia man ir tarp
manęs jau nebeliko
tarpo, tik kryptis lyg
sprendimas, lyg šitiek
metų ieškojau, tik
dabar nebesugebu
rasti kaip dar galėčiau
užsidengti akis ir nesuprast,

kad vis dar tave šitaip myliu.