Kraupūs nakties šešėliai slankioja aplinkui,
Neranda vietos pasmerktos sielos niekur,
O tu slapstais iš baimės, ieškodamas galbūt manęs...
Baimių pilnam miške sielos vaikšto tyliai,
O aš kankinu save nebyliai,
Žiūrėdama, kaip nerandi savęs.
Kad būtų lengviau, pasakyk tu mano vardą,
Tark ramiai ir tyliai, lyg švenčiausią maldą,
Atmerk savo akis ir ženk lemtingą žingsnį,
Kur angelai ir demonai meta paslaptingą žvilgsnį.
Jei būsi kantrus ir semsiesi stiprybės iš manęs,
Ir iš dievų, kuriuos palenkiau savo naudai dėl tavęs...
Jei patikėsi šviesa, tai pasitrauks ši baisi tamsa,
Ir pikti šešėliai be tamsos numirs tada.
Tačiau blogio šaknys čiumpa tave už kojų,
Ir tempia palengva į juodžiausią rojų,
Tu nagais kimbi į slystančią žemę,
Linijos nutiesia naują kančių kelią.
Ašaros laisto karčią žemę, ir dygsta daigas naujas,
Kažkas juokias šlykščiu juoku, kai laša ne jo kraujas,
Aš užsimerkiu, kad nematyčiau viso to košmaro,
Aš meldžiuosi garsiai, ir kažko prašau stebuklo.
O dangus staiga prasiveria stebuklingai,
Blykstė iš tarpo nušviečia karalystę,
Šešėliai apanka, nulinksta viršenybei,
Pančiai suplyšta - tu parkrenti gracingai.
Mano širdis, kaip laikrodžio rodyklė stoja,
Jaučiu, kaip Liuciferis paklaikusiai man moja,
Šešėliai išspaudžia paskutinį šypsnį,
Juoda dermė apgaubia paskutinį žybsnį.
Jei greit jau pasibaigs šita istorija niekinga,
Ir tragiška mūsų agonija, baisinga...
Tikiuos, kad Dievas atlaikys žvilgsnį šį dėkingą.
O po visko nepalik manęs vienos tamsoj rymoti,
Turiu tau pasakyt, ko tikiuosi ateity miglotoj...
Ir štai, pagaliau, tu stovi prieš mano esybę,
Toks laisvas ir laimingas, lyg skleistum tobulybę,
Kaip feniksas iš pelenų pakilęs,
Dvasios ugnimi pasaulį nušvietęs,
Tavo šypsena skrodžia mano šviesią mintį,
Aš suklumpu prieš tavo didingą širdį.
Ir girdžiu per miegus, kaip klausi manęs:
Ar nori, kad kai ką padaryčiau dėl tavęs?
Mane užlieja nuodėminga malonybė,
Ir aš atsakau: taip, Jūsų Didenybe.