Paupiais - gal ir nebe kosuliai

Su Gedos kurmiu ėjom ieškoti žibuoklių,
paviržio prisidėję sumuštinių su kepta lakštingaliena,
kiaulpienių lapų salotom užsikąsdami,
kaišiojom purvinas šukes prie medžių žaizdų,
iš kurių drumstai skaidriai varvėjo.

Krūmynuose, tarp nedidelių stiklinių buteliukų,
užsukamų plastikiniais kamšteliais,
radom gerokai rūdžių apėstą kastuvo galą -
                kasamąjį.

Galvojau, prisikrausim polietileninę plėvę
pumpurėtų kupstų, nuo kurių byra žemės,
nunešim paryčiais į turgų,
vykstantį tarp pilkų statiškų dekoracijų
ir iškeisim į ką.

Prisėdom ant žaliai sėdimąją tepančio rąsto, įsikalbėjom,
dar labiau įsikalbėjom, paskui jau ir nusikliedėjom,
trukčiodami kraujažolių arbatą iš aliuminės gertuvės,
porinom, tapšnojom kits kitą per petį, vos į atlapus nekibom
dėl ideologijų nesutinkamumo.

Paskui ėmė vaidentis, kad matom saulę, verdančią savo sultyse,
nusipurtėm šapus, sušokusius į plaukus,
pakramtėm žandus traukiančių pušų ūglių,
susipykom, kas neš po pažasčia kastuvą, ir išnykom.