Pražysta vyšnios

Pražystančios vyšnios
į tavo siaurą delną pabyra,
Rodos, lyg skrenda
Supuojasi vėjy,
O mano snaigės
Krištoliniais bateliais
Sutrupina stojusią tylą.

Tau pavasaris leidžia syvus:
Gyvybė-puikybė ir
mano pavydas;
Man žiema glosto skruostą,
Sakydama žemė mirus,
Mirus manęs neguodžia.

Pražysta vyšnios
Tau ir tavo laimei... –
Myliu