Praeitis

Dantyta žiauna paukščio be sparnų
Mirtim senųjų amžių išsigieda
Jis niekada neperžengs jau per mus,
Tik negrabiai daužysis mums į pėdas.

Žmogaus diena trumpa ir nebyli
Ir jo daina iš dulkių sulipdyta –
Skambi be žodžių amžina byla
Iš žemės žemei kalasi per plytą.

Vardai, veidai ir sutema juoda,
Ir suversti baltuojantys griuvėsiai,
Vis byra laiko sunešta kreida
Užpildamas tromputę džiaugsmo šviesą.