Akmuo ant kelio

Toks vienodas be mažiausios žymės,
Toks bebalsis, dulkėmis užkimęs.

Mindytas, važiuotas, net aptrintas
Tarsi Guntos išsklaidytos mintys.

Niekam nieko jis nėra pasakęs,
Paskalos tesklinda arba sakmės.

Jis akių raiškių turėt negali,
Nei dantų, išdygstančių vaikeliui.

Vien gulėk, kai lietūs rudeniniai,
Kai mėšluoti batai veidą mina,

O po to visokios bjaurios musės
Tupias, teršia – vien nuo to pasiusi.

Nepasiusi – sako – oras grynas,
Jam kartus jo visas patyrimas.

Ir tikrai, pasipila lietutis,
Ir mėšlų bei smarvės kaip nebūta.

Akmeniui pavyksta atsigauti,
Turi tvirtą paviršinį kiautą.

Tai ne šiaip kokia menka skruzdelė
Kur per plunksną tuštinas kai gali.

Tas akmuo be kojų ir ūselių,
Net barzda jam niekada nežėlė.

Tik laižykis, kai prispaudžia vikšrai,
Ar nurieda padangėlės vikriai.

Niekas jo vidaus nenagrinėja,
Jį teglosto pūgos arba vėjai.

Žmonės mano – be širdies be nieko,
Jis menkesnis už dirvono slieką.

Tik ar sliekas tiek pakelt galėtų
Be urvely išsėdėtos vietos?

Po pirmuoju puspadžiu uždusus –
Jo skystimą sulaižytų musės.