Ji

Ji ateina su keliaujančio
teatro trupe, dundant būgnams
neūžaugai kupriui
tilindžiuojant varpeliais

Tupi vežime už sakuoto
butaforinio angelo
ir pučia liūdnai pano fleitą.

Pakvimpa cinamonu rudenį
nykštuko smailėjančios kurpės,
kurias apsiavus ateina
medžių lapais nuklotu mišku

Tavo lango vitražai
apsiblausę nuo liūdesio laukia,
Į šaltas menes - krankliai nebeatskrenda
pasiramščiuodamos neužsuka tujos.

Kai išeina, palieka
fleitos skambėjimą menėse
geltonų sakų, kranklių snapuose,
ir speigą, kurs juokdarį priverčia
kalent dantimis.