Felicija 5

1970m.
Auksiniams medžių lapams tyliai krentant žemyn tekėjo blyški rudens saulė, o miško takeliu ėjo mergaitė. Nepaisant to, kad retkarčiais keistai apsidairydavo, išklysdavo iš takelio gilyn į mišką, arba tiesiog atsisėsdavo ant žemės ir kurį laiką taip sėdėdavo, mergaitė neišsiskyrė iš kitų. Gal tik buvo kiek gražesnė nei kitos jos bendraamžes: turėjo ilgus tamsius, beveik juodus plaukus, ryškias šviesiai mėlynas akis, nedidukę nosį ir labai dailios formos rausvas lūpas, o jos oda buvo blyški ir lygi, kaip porcelianinės lėlės. Mergaitė buvo vardu Felicija. Miško takeliu ji, kaip ir kiekvieną rytą,  keliavo į mokyklą.
        Felicija jautė, kad šis rytas prasidės kiek kitaip nei visada. Protas jai sakė, kad tai kvaila, nes nuo tada, kai ji pradėjo draugauti su Tomu,  kiekvienas rytas prasidėdavo lygiai taip pat: atėjusi į mokyklą mergina kokį ketvirtį valandos laukdavo koridoriuje. Tuomet pasirodydavo Tomas. Jis prieidavo prie Felicijos, nusišypsodavo. Tada nuskambėdavo skambutis, o jis tik apkabindavo ją ir ilgai ilgai bučiuodavo. Paskui abu vėluodavo į pirmąją pamoką...  Gal skamba visai neblogai. Gana romantiškai. Bet Felicijai nebuvo smagu. Ji būtų mielai sutikusi, kad nebūtų jokių pavėlavimų, jokių bučinių ir išvis... jokio Tomo. Tai ne ji nusprendė su juo bendrauti. Tiesiog jis buvo geras, suprato ją, ne taip kaip visi kiti, o jos pusseserei Marijai vaikinas labai patiko. Taip ir gavosi, kad jie tapo pora. Jis netgi nevengė garsiai kalbėt apie vieną dieną įvyksiančias vestuves. Nors tai, ko Felicija nemokėjo įvardinti, jai sakė, kad ji niekada nebus Tomo žmona. Tas jausmas viduje jai žadėjo pokyčius. Ir, matyt, jie turėjo prasidėti jau šį rytą.
          Bet atėjus į mokyklą Felicija jau pamanė, kad jos vidinis pranašas bus pirmą kartą suklydęs. Viskas vyko įprastai. Tomas pavėlavo, apkabino ją, bučiavo. Ir, nors niekada ji taip netroško, kad jis liautųsi, nieko nesakė. Buvo per silpna kam nors prieštarauti. Jos sielai kažko trūko, kad ji galėtų būti nepriklausoma ir savarankiška.
          Kai Felicija su Tomu įėjo į klasę matematikos mokytojas  nužvelgė juos lediniu žvilgsniu.
Atleiskite, pone Fišeri. - burbtelėjo Tomas mokytojui
Sėskitės į savo vietą. - atsakė tas.                                                                                               
Kai Felicija atsisėdo, pastebėjo prie lentos tai, ko paprastai ten nebūdavo ir suprato, kad tai labai labai blogai. Tai ir buvo tas dalykas, kuris, kaip žadėta, turėjo viską pakeisti. Bet, nors iki šiol mergina tikėjosi, kad pokyčiai bus į gerąją puse, dabar buvo aišku, kad klydo. Visa tai kvepėjo blogiu, pavojumi. Jai nevalia artintis. O prie lentos stovėjo viso labo paprastas vaikinas šviesiais ilgais plaukais ir matėsi, kad nejaukiai jaučiasi, nežino kur dėtis.
Ak, ponaiti Dreikai! -  sušuko ponas Fišeris – per tuos du, visai jus užmiršau. Sėskitės į galą, ten yra viena laisva vieta.
Vaikinas linktelėjo ir nuėjo link suolo, kuriame sėdėjo žavi šviesiaplaukė - Antuanetė Baret.