Mes

Kai bėgi, skubi, leki įsitraukęs į kasdienią, beprasmišką, tusčią rutiną pradedi pamiršti savo prigimtį, pradedi maskuotis savo asmenybę kaukėmis kurias nusipirkai sendaikčių turguje vakar. O ar nepavargai gyventi du gyvenimus? Dėl savęs ir dėl kitų. Kodėl nenori pabandyt savo tikrąjį veidą, savo asmenybę parodyti kitam? atskleisti slapsčiausias mintis? Baisu jog būsi išjuoktas, nušvilptas? Na ir kas? Per galvą negausi ir gal atrodis jog jautiesi sumautai, tačiau pasijusi savimi, pasijusi ramus ir suprasi, jog tik to ir tereikia norint džiaugtis viskuo, kas yra aplink. Tiesiog būk savimi. Matai tą žmogų? NA, va štai ten tą? Ne, ten ne žmogus, ten jis, stereotipas kūrį sukūrėme mes. Sugebėjom išsikelti karteles auksčiau negu patys galėtumėm pasiekti, tačiau to nesuvokiam, mes to siekiam, norim, stengiames, griūnam ir nirštam kol galiausiai nuleidžiame rankas ir pradedam plaukti pasroviui negilia Vilnelės upe negalvodami apie artėjančius akmenis... Tačiam kam visa tai? Kodėl tos kartelės negali laikyti būtent toje vietoje kur laisvai ją pasiektum iškėles dešnią ranką?
Pabandyk būt savimi pilies gatvėje 17val., kai visi skuba iš darbų į savo guolius nulenkę galvas, rankoj laikydami mini portfelius, o kita šukuodami plaukus kuriuos vis iš naujo suvelia lėkimo sukeltas vėjas, o tu pagaliau atsimerki, pakeli galvą, pamatai žydrą  pavasarinį dangų ir stovi it koks debilas vidury gatvės, žiūi į viršų ir svajoji, tačiau net pats nenutuoki apie ką. Ir pagaliau, pagaliau jautiesi savimi, jautiesi laisvas ir laimingas. Tobulas jausmas kuris trunka vos akimirą. Pažvelgi į aplinkinius, jiems nusišypsai, nes dar jauties ten, toje žydroje elforijoje, bet sulauki tik manijakiškų žvilgsnių ir vėl pasijauti grįžęs ten, kur augai ir gimei, chaose kuriame spalvotos kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo po 0. 99ct.