Felicija 4

Nikolė prabudo vidury nakties. Ją pažadino kažkoks didelis garsas pirmame aukšte. „Vagys? „-pagalvojo ji. Brajeno nusprendė nežadinti. Jis buvo sužeistas, tad vis tiek nebūtų galėjęs niekuo padėti. Dėl visa ko ji pasiėmė medžioklinį šautuvą iš Brajeno šautuvų kolekcijos, ir išslinko iš kambario. Laiptais tyliai nusileido žemyn į didelį valgomąjį. Atrodė, kad tenai tuščia. Nikolė tyliai žengė kelis žingsnius ir... vos neužmynė ant šukės! Ji apžvelgė kambarį ir pamatė, kad jis visas pilnas smulkių šukių. Tada ėmė dairytis šviesos jungtuko. Tada prieangyje kažkas šmėkštelėjo, tik vieną sekundę. tad galbūt ji tai tik įsivaizdavo. Nes tuoj pat ji rado jungiklį ir uždegė šviesą. Prieangyje nieko nebuvo. Ir vis dėlto, Nikolė nemanė, kad jai tik pasirodė.
Visur aplink buvo pilna smulkių mėlynų šukių. Sudaužytas buvo jos mėgstamiausias ąsotis, kuriame vakar buvo kokteilis.
- Aš įdėjau jį čia. - pasakė Nikolė atidarydama spintelę, kuri buvo tuščia. - Taigi, pats iškristi jis negalėjo.
Viską sutvarkiusi ji grįžo atgal į lovą. Bet užmigti nepavyko, o jei ir užsnūsdavo, tuoj pabusdavo susapnavusi ką nors baisaus.

Apie tai, kas įvyko naktį, Nikolė Brajenui nieko nesakė. Kol tai nepasikartojo kitą naktį.
Nikolė ir vėl nė iš šio nė iš to prabudo vidury nakties. Ji atsisėdo lovoje, pažvelgė priešais save ir suakmenėjo. Prie medinės komodos stovėjo mergina. Ji buvo nusisukusi, vilkėjo šviesią suknelę, o tamsūs plaukai buvo gana ilgi. Bet ji atrodė keistai. Kažkaip nenormaliai. Atrodė, kad ji truputį šviečia, nes buvo per gerai matoma. Vis dėlto, ji buvo matoma todėl, kad per langą ją apšvietė mėnulis. Bet kas ji? Ir ką čia veikia?
Mergina nebuvo tikra. Nikolė buvo įsitikinusi, kad jei panorėtų, galėtų ją pereiti kiaurai. Ji buvo vaiduoklis.
Staiga vaiduoklis atsisuko. Ji įsistebeilijo tiesiai į Nikolę, o ši galvojo, kad tuoj numirs iš baimės. Tada mergaitė nusišypsojo. Labai liūdna šypsena. Ir išėjo kiaurai pro uždarytas duris.
Nikolė tuoj pat įsijungė šviesą ir pažadino Brajeną.
- Kas nutiko? - paklausė apsimiegojęs Brajenas.
- Ką tik mačiau vaiduoklį.
- Įdomu. Gyvenam senam name, draugaujam su vaiduokliais... atrodo, tau patinka?
- Baik, visai man nepatinka, aš niekada nesakiau, kad mėgstu vaiduoklius.
- Gal tai bus naujas tavo susidomėjimo objektas?
- Man nejuokinga, aš tikrai mačiau ją!
- Ją?
- Taip, tai mergina juodais plaukais. Aš nebegaliu čia būti. Ir nė už ką nebemiegosiu.
- Gerai gerai, dabar galime nemiegoti, o rytoj išvyksime namo.
- Ką? Taip viską ir paliksime?
Brajenas pasižiūrėjo į ją, aiškiai susinervinęs, ir pasakė:
- Tuoj pat nuspręsk, nori važiuoti, ar likti, nes antrą kartą neklausiu.
- Na gerai, važiuoti...
Kai maždaug šeštą valandą ėmė švisti, Nikolė pradėjo pakuotis daiktus.
- Brajenai, kur sudėjai patalynę?
- Tiksliai nepamenu, man rodos, į apatinį stalčių.
Niklolė atidarė apatinį stalčių ir atšoko.
- O varge, Brajenai... šitame stalčiuje ne mūsų patalynė. Čia kažkieno kito daiktai.
-O kas ten yra?
- Ar tikrai galiu juos apžiūrėti? Gal savininkas nenorėtų...
- Koks dabar skirtumas, juk mes vis tiek išvykstame.
- Na gerai.
Nikolė ištraukė krūvą daiktų.
***
- Brajenai, negalime dabar išvažiuoti. Turiu nuvykti pas ponią Sars.
- Mes susitarėme!
- Negalim. Tau kaip tik reikia į miestelį, sakei ieškosi spynų meistro, be to, daktaras turėtų apžiūrėti tavo nugarą.
Nikolė priėjo prie Brajeno ir švelniai apkabino jį. Tada pažvelgė
jam į akis.
- Prašau, pasilikime. Tik vienai dienai, tik mieste. Man tai labai svarbu.
- O ne. Ir kodėl tu visada laimi...
- Tai liekame? O, Brajenai, myliu tave!
- Pasakyk, ką tokio įdomaus ten radai?
                                        ***
- Tame name kurį laiką gyveno mano mama. Ir mano tėvas... bet tai ne jų istorija. - pasakė ponia Sars.
- Ar ta dėžutė, kurią rado Brajenas jūsų mamos?
- Ne. Mano mama nepaliko daiktų tame name.
- O kieno tada ji?
- Mano mamos giminaitės.
- Ar ji irgi tenai gyveno?
- Taip, kurį laiką.
- Vis dėlto, mes su Brajenu grąžinsime jums namo raktus, jūs suprantate tai?
- Žinoma, suprantu jus. Atleiskite, jei bučiau žinojus, kad... aš maniau, kad ji jau seniai ilsisi ramybėje. Matyt jai nelemta.
- Jus apie tą vaiduoklį?
- Na taip, apie tą mergina.
- Ar jūs žinote kas ji? Pažinojote ją?
- Pažinoti nepažinojau, bet žinau beveik viską apie ją. Ji buvo nepaprasta.
- Turiu laiko, gal... jei nesunku, galite man papasakoti namo istoriją? ir apie tą merginą...
- Taip, žinoma galiu.
2Patinka ·  · Dalintis