Felicija 2,3

ANTRAS SKYRIUS
Nikolė įkišo laido kištuką į rozetę, tada nerimaudama įjungė prietaisą. Ačiū dievui, jis veikė.
- Brajenai! - sušuko ji sužadėtiniui, kuris apžiūrinėjo kiemą. - Kaip ponia Sars ir sakė, čia jau yra elektra. Ar nori pieniško kokteilio?
- Aha. - pasigirdo tylus Brajeno balsas. Matyt, jis buvo toli nuėjęs. Nikolė išėjo į lauką jo surasti.
- Brajenai, kur taip toli nuėjai?! - šūktelėjo ji.
- Aš čia! - atsiliepė balsas kažkur kairėje. Nikolė nuėjo į tą pusę iš kur sklido balsas. Iš proskynos, kur stovėjo namas, ji įžengė į miškelį, kuris buvo vos už kelių žingsnių.
- Brajenai?
- Aš čia. - atsiliepė balsas tiesiai Nikolei virš galvos. Ji nustebusi pažvelgė aukštyn ir pamatė Brajeną, stovintį pušyje.
- Ką?.. Kur tu užsiropštei? - nustebusi paklausė ji.
- Čia toks, galima sakyti, namelis medyje. - susižavėjęs pasakė jis. Tada Nikolė pastebėjo, kad jis stovi ant senų, beveik supuvusių lentų. Jos buvo prikaltos prie medžio, ne labai aukštai, maždaug dviejų metrų aukštyje. Aukščiau, maždaug ties Brajeno keliu, ant medžio kamieno buvo lyg ir laiptelis, pasilypėti aukščiau. Jo reikėjo, kad pasiektum kažkokią lentynėlę. Staiga Nikolei toptelėjo, kad šitas statinys pastatytas prieš kokį 100 metų.
- Brajenai, tuoj pat lipk žemyn! - paliepė ji savo sužadėtiniui, kuris kaip tik dėjo koją ant laiptelio, - jie gi supuvę. - pridūrė Nikolė.
- Tuoj, aš tik... - staiga supuvęs laiptelis lūžo, Brajenas kibosi į lentynėlę, bet lentynėlė - taip pat, žinoma, supuvusi - neišlaikė vaikino svorio ir visi kartu jie nudardėjo žemyn (Brajenas, laiptelis ir lentynėlė). Nikolė kaip pasiutusi prilėkė prie Brajeno.
- Brajenai! Brajenai, ar girdi mane?!
- Aha... - atsiliepė Brajenas, regis truputį apsvaigęs.
- Ar ką nors skauda? Juk turbūt susilaužei.
- Ne, man viskas gerai, mažyte.
- Tikiuosi. - atsiduso ji, o paskui pikčiau pridūrė - tu tikėkis. Nes jei ką nors susilaužei, aš su tavimi nekalbėsiu.
- Na, nebūk tokia žiauri, aš tik pramogavau. Tame tavo sename name taip nuobodu...
- Pramogavai?! Ekstremali pramoga, nėra ką sakyti... O jei būtum užsimušęs?
- Neužsimušiau. Nepyk, gi. Geriau pažiūrėk kas ten nukrito kartu su lentynėle.
- Tu. - atsakė Nikolė piktai.
- Ne ne, štai ten. - Brajenas parodė į kažkokį daiktą gulintį kiek toliau.
- Dar spėjai pastebėti krisdamas...
- Tai dėžutė, paimk ją.
Dabar Nikolė įžiūrėjo, kad tai buvo metalinė dėžutė. Mergina nenorom ją paėmė.
- Nagi, atidaryk ją. - paragino Brajenas. Bet Nikolei nesinorėjo atidaryti. Ji papurtė galvą.
- Ne. Tu gali atidaryt, jei nori. Aš nenoriu.
- Ei, kas per prietarai?
- Pirma, išvis, grįžkime namo, nes tu dar vis guli ant žemės. Gal po kritimo tu patyriai šoką, bet aš įsitikinusi, kad tuoj ims skaudėti visus kaulus.
Šiaip ne taip Nikolė partempė Brajeną namo. Kaip ji ir buvo sakiusi, jam skaudėjo visus kaulus. Dėl to ji supyko. Bet nemokėjo ilgai pykti ant Brajeno - jis buvo toks mielas. Todėl po valandos jis jau jaukiai sėdėjo supamame krėsle (Ne kokiame supuvusiame iš šio namo, bet atsivežtame iš normalių namų), susisupęs į pledą ir gėrė Nikolės pienišką kokteilį. Tuo metu į kambarį įėjo pati Nikolė.
- Koks gražus kambarys. Nuostabus. - Įvertino ji.
- O, tikrai, kad taip. Rausvos apipelyjusios sienos, voratinklėti kampai ir kandžių išgraužtos juodos užuolaidos . Pala, o kodėl juodos? Ar čia kas nors mirė?
- Na jau, baik. Juk juodos užuolaidos gražu.
Tiesą pasakius, tos užuolaidos tikrai neatrodė gražiai - visos buvo skylėtos. Bet Nikolė suprato ko Brajenas siekia. Jis nori, kad namas jai imtų nepatikti, kad ji užsimanytų grįžti į normalius namus. Jis niekada nesuprato šios Nikolės aistros. Jam visad labiau prie širdies buvo gyvenimas su visais patogumais kur nors miesto centre, tarp begalės žmonių. Bet Nikolė neketino pasiduoti. Ji dar vis norėjo to namo.
- O, tik pažiūrėk, kokia graži komoda! - Pasakė ji, priėjusi prie senos medinės komodos. - O kas čia? Paveikslas? - susidomėjo mergina pamačiusi keturkampį plokščią daiktą, kuris stovėjo ant komodos, uždengtą juodomis užuolaidomis ir atremtą į sieną.
Ji priėjo arčiau ir praskleidė užuolaidas, bet tuoj vėl jas užskleidė.
- Čia veidrodis. - pasakė ji keistai.
- Na ir ką?
- Nieko. Tiesiog man jis nepatinka. Manau, reiks jį išmesti.
- Gerai. O dabar, ar paėmei dėžutę?
- Paėmiau, paėmiau. - Pasakė Nikolė ir padavė Brajenui metalinę dėžutę. Tiksliau pasakius, tai buvo skrynutė.
- Nenori jos atidaryti? - paklausė vaikinas sužadėtinės.
- Ne per labiausiai trokštu. - atsakė ši.
Tada Brajenas pats ėmė atidarinėti, bet pasirodė, kad dėžutė užrūdijusi.
- Velnias! - nusikeikė jis. - Teks vežti į miestelį.
- Tu rimtai neturi ką veikti... Važiuosi į miestą vien dėl kažkokios dėžutės.
- O man ji įdomi.
- Taip, dėl jos tu pirma iškrenti iš medžio, paskui ruošiesi ieškoti spynų meistro, kurio šiame mažame mieste tikriausiai net nėra.
- Aš manau, kad radęs ją, įsivėliau į kažkokį nuotykį.
- O aš pirmąją dieną savo svajonių name įsivaizdavau kiek kitaip...