ŠViežio Stepono stogų gyventojai džiaugiasi dangumi,
slenkančiu ir nepastoviu pro išlaužytų stogų tvorelių tarpus.
Išskėstomis rankomis, pasirengę gaudyti krentančiuosius
ar skristi į dar ryškesnę šviesą, laimės griovelių smulkmeniškesnei apžiūrai.
Užsimerkti neleidžia kurčnebylės mūzos,
tad ir begarsiame rėžime tabaluojamės kojomis nuo stogų naktinių,
verkiame spalvočiausiais sapnais ir
niekados neišgirstais garso takeliais.
Apsivyk mane, mūza, savo pilkosiomis bangomis
Supink į kasą ir leisk išslinkti,
Nepastebėk... lyg manęs niekados ir nebuvo.
Aš tau dainuosiu... negirdėk. [neklausyk]