Kaip gimsta laukimas (2)

Prasidėjo mokslo metai. Vakarai vis dar sukviesdavo vaikus į kiemą ir ilgai girdėdavosi kamuolio dunksėjimas, kai jis atsimušdavo į asfaltą. Tik tie vakarai buvo trumpesni, kiekvieną kartą naktis vis greičiau nuleisdavo tamsią užuolaidą ir mamos kviesdavo namo. Mažyliai mėgaudavosi multiplikaciniais filmukais ir tetos Beatos draugija, vyresnieji kraudavosi knygas rytojaus dienai. Pamokos dar nebuvo labai rimtos, tik vadovėlių dalinimas, susipažinimas su taisyklėmis ir pareigomis. Viskas pamažu įsibėgėjo.
Mėta su džiaugsmu sugrįžo į mokyklą. Mergaitė mėgo mokytis, būti su draugais ir draugėmis. Nors stropiai mokėsi, bet visada atsirasdavo laiko ir kitiems mėgstamiems užsiėmimas. Vienas jų buvo – mezgimas. Jai patikdavo pasidaryti kažką pačiai, kad atrodytų orginaliai ir įdomiai. Klasiokės pavydėdavo. Megzdama niekada negalvodavo apie problemas mokykloje, viską pamiršdavo, net Vakarį.
Nors mokėsi toje pačioje mokykloje, jie nesusitikdavo, tik iš tolo, kartais, vienas kitą akimis nulydėdavo. Juk buvo dar vaikai. O ir laikas buvo kitas. Tai buvo tas keistas laikotarpis, kai negražu buvo rodyti savo jausmus. Tiesiog nepadoru. Ir dar ne kiekvienas butas turėjo telefoninį ryšį, ką jau kalbėti apie kompiuterius, mobilius telefonus ar video žaidimus. Nors Mėtos namuose ant stalelio koridoriuje stovėjo raudonas telefono aparatas, bet jis užsispyrusiai tylėjo. Negalėjo jo prakalbinti ir įsimylėjėlės žvilgsnis, kuris atrodė, kad jį padegs.
Bet kartą, ji grįžo iš mokyklos anksčiau nei visada. Jos jau laukė auklė ir pietūs. Jai nesinorėjo valgyti, blogai jautėsi. Telefonas suskambėjo. Mėta neskubėjo atsiliepti. Jau buvo praradusi bet kokią viltį ir staiga... Ji pakėlė ragelį.
- Klausau.
- Alio, - pakartojo.
Girdėjosi tik tyla ir negarsus kvėpavimas.