Laimė neišvengiama

Išsiskyrėm paprastai. Jis mane palydėjo ir pranešė, kad viskas: susirado kitą, pasitaisė akinius, paguodė: greit mane pamirši, ne kažkas tarp mūsų ir buvo, apsisuko ir nuėjo. Taip baigėsi mano studijų meilė. Gal ir būčiau pamiršus akimirksniu tą savo pirmąjį vyriškį, bet kad neturėjau nei darbo, nei pinigų, nei kur eiti, nei ką veikti. Sėdėjau ant tėvų sprando, vis galvojau ir galvojau, kaip ten kas jam ir man buvo. Gal visam gyvenimui jis ir būtų likęs vienintele mano meile. Amžina.
Pasakymas, kam nesiseka meilėje, tam sekasi kortose – teisingas šimtu procentų. Geriausios kortos šiais laikais - darbas.
Po trejų metų radau skelbimą, kurio telefonas žadėjo mane priimti:
- Taip taip, mums labai reikia kvalifikuoto specialisto. Atvažiuokit kuo greičiau.
Atlėkiau į nedidelį bažnytkaimį pačiame Lietuvos pakraštyje. Vieta man nesvarbu. Trejus metus merdėjau, slampinėjau, dvasiškai tobulėjau, net pradėjau depresuoti, gal ne visai, bet kompleksuoti tai tikrai. Svarbiausia radau darbą pagal specialybę: pradinių klasių mokytoja. Tikras stebuklas.
Stabtelėjau miestelio centre, išsliuogiau iš mašinos, mokyklos nematyti, bet jau gamtos grožis: prieš akis piliakalnis su bažnyčia, medžiais ir varnų pulkais, iš dešinės - ežeras, iš kairės – namai, apsiviję gėlėmis. Na, manau, pradėjo pagaliau ir man sektis.
Pasakymas, nesidžiauk per anksti – irgi teisingas. Bampt į kairę akį, ta strykt ir nusirito, gerai, kad žaibiškai sureagavau, sučiupau vos už kelių metrų žvyrkelyje. Nors man ta kairė nė motais, esu dešniarankė, dešinė pėda irgi vienu numeriu ilgesnė. Kairei pusei nuo mažens nesisekė: ausis išpūliavo, kairys pakaušis nei iš šio, nei iš to apipliko, krūtis be spenelio, bandžiau žindinti nustipusios kalės šuniukus, dešinei – nieko, kairę kažkodėl krimstelėjo; net gaktos kairės pusės plaukai vos prasikalę, dygūs šeriai, ne tai kad dešinėje – vešlus miškas.
Mat jį galas tą mano kūną: svarbiausia, kad jauna, graži ir sveika. Dar nežinau, ar šitas posakis šimtu procentų teisingas, bet visas gyvenimas prieš akis, pamatysiu.
Ne akis – akmenukas, ovalus, slidus ir blizgus. Tiko į tuščią akiduobę. Tikrų profesionalų darbas – iškirto mano akį be kraujo, tiksliai it skalpeliu atkabino nuo raiščių ir nervų, paspjaudžiau saują smėlio, užkrėčiau tarpus. Apsidairiau: mačiau tik vaikus, leipstančius iš juoko, nedidukus, gal pradinukus. Man visai nelinksma – aš jų mokytoja, tokie sunaikins ir mano dešiniąją pusę. Ne. Tvirtas ne. Pasisukau į mašiną: mat jį galas tą darbą ir gamtos grožį, spruksiu. Mašinos nebuvo. Tik vėžės. Net lagamino neišėmė. Beširdžiai. Bet stovėjo autobusas. Klausiu, kur? Į dešinę. Vadinasi, ne namo. Namai už nugaros.
Ką daryti?

Svetimame kelyje neverksi. Būsiu mokytoja be kairės. Mano širdis ties viduriu, labiau į dešinę. Būsiu mokytoja be širdies. Gaila, kad smegenys per visą galvą it išdvėsęs šuo guli. Atsidūstu – vis dėlto būsiu protinga mokytoja.
Negaliu palūžti dėl smulkmenų, trauktis ir bėgti. Ne vaikystė, kad vis į mamos glėbį. Ir taip tik praradinėju, nieko neatrasdama, įtikinu save, kad turiu dar bandyti
Pradeda sektis: lekia moteris it karksinti varna tiesiai į mane, net vaikai išsigandę sprunka. Plasnoja palaidais plaukais, mėto kojas į šonus, tiesia rankas, tiesia, jau jau apkabina. Apsidairau, ne ką kitą apkabina – mane. Nuo stipraus artumo – bumpt abi ant žvyrkelio, pasiridinėjame šiek tiek:
- Oi kaip laukėme tavęs. Oi kaip laukėme.
Man malonu: dar niekur niekada nebuvau laukiama.
Einame susikibę rankomis, dainuojame.
- Tu graži.
- Ir tu.
Pradeda sektis:
- Na, va – tavo darbas, - šypsodama įveda į žemą, buką pastatą, pirma mintis - sandėlį. Liepia nusirengti visai nuogai. Purtau galvą: aš ne tokia.
- Nesidrovėk. Čia vien moterys. Nuogumas - uniforma. Be kišenių. Nepavogsi.
- Aš – ne vagis, - šitą garantuoju.
Nusijuokia.
Nusirengiu. Noriu darbo. Atlyginimo. Pilnaverčio gyvenimo. Didelėje salėje plėšau žąsų plunksnas, nieko nematyti: nei oro, nei mano, nei kitų moterų kūnų, tik pūkai, gerai, kad su uniforma, kitaip mano geriausi drabužiai pavirstų niekais. Švedų bendrovė. Plėšom dieną ir naktį. Nusnaudžiam čia pat, vietoje. Švedai ekonomiški, nenori, kad kur nors eitume, kad ant savęs išnešiotume pūkus. Darbas nesunkus, plunksnos lengvos, džiaugiuosi, kad ne pradinių mokytoja. O ir taip daug pliusų: maistas papigintas, uniforma nemokama. Šiais laikais viskas svarbu. Po savaitės aš – jau plunksnų plėšymo mašina. Švediška. Lietuviškų tokių greitų ir nepavargstančių nėra. Mane patepa, paremontuoja, net pagiria, kartais paplekšnoja. Kitoms sunku, ypatingai kairiarankėms, bet man, be tos pusės, būti mašina - visai paprasta. Visai. Svarbu būti. Kolektyvas moteriškas, pasikalbam. Visos mano, kad aš laiminga ir patyrusi: papasakojau apie pirmąją meilę. Jos tokios dar neturėjo ir supranta, kad niekada neturės: vien sklandantys pūkai. Man pasidaro liūdna: galvojau, kad aš nelaiminga, o še tau kad nori. Man irgi negana tos pirmos meilės, noriu antros, trečios, ketvirtos, gal net penktos. Darbą turiu. Dabar galvoju vien apie meilę.
- Eime į kaimą. Mes turim teisę į pertraukėlę, - darausi maištininke.
Atsisako choru:
- Ne. Baisu. Ten vien pradinukai. Būriai pradinukų. Vyrų nėra. Nė vieno.
Krentu iš nevilties. Plasteliu plunksnuotais sparnais ir viskas.

Nėra to blogo, kad neišeitų į gera – posakis teisingas šimtu procentų. Įsitikinau.
Pabundu: virš manęs vyriškas veidas. Džiaugsmas neišpasakytas. Gerai pasižiūriu dešiniąja – tikrai ne pradinukas. Vyras: su ūsais, su barzda, su cigarečių kvapu, alsuoja spiritu. Tikras vyras.
Pašoku. Baltas chalatas sulaiko.
- Kas jūs?
- Gydytojas.
- Aaa. Galvojau vyras.
Juokas. Dešinė dantų pusė iškirmijus. Mano kairė. Ir durnam aišku, kad mes vienas kitam tinkam, papildom. Pasakau garsiai. Jis nesimaivo, linkteli galva:
- Tiksi. Kaime nėra moterų. Jokių. Vien pradinukės. Patyriau tik vieną meilę. Seniai, mieste, studijuodamas.
Suploju rankomis: aš irgi.
Aš gretimo kaimo ambulatorijoj.
Jis - gydytojas. Liepia apsirengti. Tik tada pastebiu, kad aš vis dar su uniforma, be pūkų. Na, ne. Nesirengsiu. Jei sutikau vyrą, kas žino, gal paskutinį savo gyvenime, turiu pabandyti. Atsigulu ant kušetės, atsuku savo dešiniąją pusę į jo kairę, laukiu.
Viskas gerai. Man vėl pradeda sektis. Abu suprantam, kad mes vienas kitam tinkam. Gyvensim kartu. Duoda baltą chalatą. Apsirengiu. Drebu iš laimės.
Posakis „negirk dienos be vakaro“ - irgi teisingas.
Staiga mano naujas vyriškis prisimena, kad jis gydytojas, pasikaso pakaušį ir paskelbia nuosprendį:
- Tau astma. Pavojinga. Gali mirti.
- Netikiu. Niekada negirdėjau tokios ligos. Man kairės pusės distrofija.
- Ne tik. Tau astma. Patikėk, aš - gydytojas.
- Tu mano antras vyras, neturėtum manęs skaudinti.
- Tu alergiška paukščiams.
Sunku susitaikyti su tokia diagnoze: kaimas, negalėsiu auginti vištų, kelti inkilų varnėnams. Pravirkstu. Antrasis mano vyriškis jautrus:
- Vištos - niekis. Alergiška ir paukščių balsams. Kur jų negirdėsi? Net per radiją čirškia.
Verkiu toliau. Verkiu ir verkiu. Jis mane pamilsta. Apgyvendina rūsyje be langų, be plyšių, be paukščių ir žmonių. Esu laiminga: gaunu sekso, valgyti, darbo. Darau ir darau naujas kartotekas. Mano vyriškio atlyginimas priklauso nuo kortelių skaičiaus. Rašau ir rašau. Man patinka rašyti. Naktimis lekiu į kapines ant kalnelio, naktimis nepavojinga: ir paukščiai, ir žmonės miega, degtukais švysčioju ties paminklais, susirašau pavardes, vardus, gimimo metus, mirties - ne. Man jie amžinai gyvi. Sukuriu kortelėse jų gyvenimus: su pūslių uždegimais, bronchitais, žarnų nepraeinamumais, diegliais, radikulitais – diagnozuoju, skiriu vaistų, vėl konsultuoju, pagaliau išgydau, sukeičiu vieno su kitu ligas, kartais išpjaunu nedidelį skaudulį ar votį, rimtomis operacijomis neužsiimu, retarčiais priimu vieną kitą naujagimį, padarau net abortą, kaip visi daktariūkščiai, darbuojuos įnirtingai, be poilsio. Esu laiminga: mano vyras gerai uždirba, o aš turiu normalų gyvenimą: su maistu, seksu ir darbu. Ko daugiau reikia? Ko daugiau moteriai reikia? Romantiškų pasivaikščiojimų į kapines? Turiu ir juos. Ir jokių pradinukų. Jokių paukščių.
Mano dešinė pusė laiminga. Kairės protezą sudeginau kapinėse, šviečiant mėnuliui, karksint varnoms. Varnos man nekenkia, jos – ne paukščiai, jos – vėlės, mirusiųjų dėl nevykusių gydytojų kaltės. Ne tokių, kaip mano antrasis vyriškis ir aš. Mūsų ligoniai amžini, nemirtingi. Sudeginau savo kairiąją pusę. Man jos neprireiks. Aš laiminga.