Akmuo ir jūra

Tokia atbulybė, be galo kitokia –
Švelnusis minkštumas, plovimo palaima,
Ana užsidarius – neaišku ar juokias,
Ji eina per žemę, per tolimus kaimus.

Jis apsupa jūras – neperšoktas krantas,
Ir veržias iš gylių karščio pamėtėtas
Be žodžių jis savąją esmę supranta –
Bejausmis, bežadis ir velniškai kietas.

Abu jie prigludę – ir vienas, ir kitas –
Įpratę mylėtis ir gundančiai žaidžia,
Juk mėlyna jūra krantu sudraskyta
Įpykus riaumoja, jį peršokti geidžia.

Abu jie nuo seno tik priešai, ne broliai,
Negali nei savęs, nei kito pakeisti –
Jie būtų beprasmiai, abu jie prapuolę,
Jei vieno prie kito gyventi neleistų.

Jis būtų savy kaip karste užsidaręs,
Nejutęs nei laimės nei vėjo glamonių,
Nei vandenio minkštos ir saulėtos skaros
Jam būtų sušildę apmirusių šonų.

Be kranto ji virstų bala dumbliniausia –
Neimtų judėti su kylančiu šuoru
Gilybė į molį laukų įsirausus,
Gyventų sutroškus be jausmo, be norų.

Gyvybės visokie daigeliai gyvena
Tik vandenio delnu paglostyti auga –
Ir didelės jūros gyvūnų kaimenės
Prie kranto priglunda kaip artimo draugo.

Jie drūčiai gyvena – du skirtingi poliai,
Arti susiglaudę, savęs nepakeitę
Ir visad kiek reikia, per daug nenutolę –
Karalius ir jo mėlyna karalaitė.