Suolelis

Gatve einu paskubomis. Kojos pačios neša tolyn nuo namų. Širdis tiesiog staugia iš įsiūčio. Prakeikti namai. Prakeikti žmonės. Prakeiktas pasaulis. Sustoju. Nebegaliu eiti, nebegaliu mąstyti. Kišenėje susirandu aplankstytą cigaretę, seną žiebtuvėlį. Traukiu dūmą. Nedariau to daugybę metų. Dūmai užpildo plaučius, susiliedami su juoda mase mano sieloje. Ten turėtų būti skylė. Bet vietoj to plaukioja kažkokia bjaurastis. Kas po perkūnais su manim negerai? Visą žiemą merdėju ir kaupiu tuos juodus siūlus, kurie pastaruoju metu mano sielą pjauna lyg peiliai. Turbūt pasiekiau limitą. Nebegaliu šitaip gyventi. Karas tarp juodųjų siūlų ir mano klykiančių sielos likučių pavertė mane monstru.
-Po velnių! – išsprūsta man, kai lietaus lašas užgesina vienintelę turimą cigaretę. Net ir gamta nusistačiusi prieš mane.
    Numetęs niekam tikusią cigaretę atsisėdu ant suolelio. Spoksau į savo batus. Pyktis, pyktis, pyktis. Begalė jo kyla iš nežinia kur. Ant visų ir visko.
          Lietaus lašai paliečia mano plaukus, pečius, nugarą. Pykstu ant jo už tai. Pykstu ant gatvės, jog ji tuščia ir neturiu su kuo muštis. Pastaruoju metu tai nuolatinė mano veikla. Nuo plaukų lašai ima riedėti veidu. Nusivalau, bet atsiranda vis naujų. Lietus stiprėja, atsiranda vėjas. Atrodo lyg mėgintų nustumti mane nuo suolo.
- Ko tu nori? Atstok. – sakau jam. Vėjas neatsako, tik švilpauja jam vienam žinomą melodiją ir kartas nuo karto duoda man niuksą. Neištvėręs atsistoju. – Nori suolo? Prašom. Tik mane palik ramybėj.
        Vos spėjus atsistoti mano veidą puola lietaus lašai. Šimtai jų krenta ant mano odos, lenktyniauja žemyn, lenda į akis, šoka ant lūpų.
Pajuntu, kaip nutrūksta vienas iš siūlų. Žinoma tai nieko svarbaus, jų yra milijonai, bet ankščiau nėra nutrūkęs nei vienas. Ar tai daro lietus?
        Apsivalęs akis nuo lašų antpuolio imu stebėti lietų. Vėjo padedami jie formuoja figūras, spiečiasi į būrius ir vėl krenta tiesiai kaip strėlės. Vėjas, vesdamas lašus lyg gera auklė vaikus, nepamiršta stumtelėti ir manęs. Po truputi pajuntu ritmą, įsilieju į jį. Kojos pačios ima judėti šokio žingsniu. Užmerkiu  akis, mėginu pajusti kiekvieną nutūpusį lašą. Atrodo, kad jie ne tik tūpia ant manęs, bet ir palenda po oda, užpildydami mane savo tyrumu ir vėsuma. Dabar vėjo švilpavimas nebeatrodo toks nesuprantamas. Esu jį girdėjęs. Tai lyg kūdikystėje dainuota lopšinė. Žinai, kad pažįstama, be nežinai kada ir kur išgirdai pirmąjį kartą. Šią melodiją girdėti gera. Ji suteikia jaukumo, ramybės, šilumos, stabilumo. Ji amžina, lyg pats pasaulis. Atsiduodu jai, leidžiuos nešamas ir supamas. Mano kūnas man nebepriklauso. Jis šios simfonijos instrumentas. Jis gamtos dalis.
    Ir tuomet ima trūkti siūlai. Iš pradžių po vieną, kažkur raizgalynės gilumoje. Su kiekviena sekunde vis daugiau jų krenta ir tirpsta lyg miražai. Imu suktis ištiesęs rankas į šonus. Lašai plauna mano skausmą, kančią, pyktį. Jaučiuos lyg lapas ant vėjo rankų. Laisvas, tyras.
    Mano sieloje nugriaudi sprogimas. Kažkas panašaus į griaustinio riaumojimą. Visi siūlai nutrūko. Kamuolys, paleidęs mano sielą krenta lyg akmuo, pakeliui tirpdamas ir nykdamas. Jis pralaimėjo. Išlaisvinta siela suklykia lyg paukštis. Garsas išsprūsta pro mano lūpas, skrenda į dangų, nusėda ant sienų ir susigeria į gatvės grindinį. Rėkiu lyg beprotis, mėgindamas prarėkti brolį Vėją. Lietaus lašai užpildo erdvę, anksčiau priklausiusią juodiesiems siūlams. Krūtinėje darosi lengva ir gera. Atrodo, lyg būčiau numetęs pusę savo svorio. Dar niekada nesijaučiau toks gyvas.
Atmerkiu akis ir stebiu, kaip lašai leidžiasi ant mano rankų. Pasaulis atrodo toks šviesus, kad matau mažą švieselę kiekviename lašelyje. Stoviu nežinia kiek laiko, mėgaudamasis glamonėmis.
- Ei, drauguži. Tau viskas gerai? – mano petį paliečia ranka. Atsisukęs pamatau du sutrikusius vyrukus. Jie žiūri į mane lyg į beprotį.
Sekundę pamąstau.
- Taip. Viskas tiesiog nuostabu. – patapšnoju per petį. – Tiesiog švenčiu pavasarį.
        Giliai įkvėpęs pasuku namų link. Siela krykštauja, o pulsas kala lyg būgnai. Girdžiu vaikinų murmėjimą už nugaros, bet jis manęs neerzina. Susijuokiu iš jų sutrikimo. Tuomet susijuokiu iš savęs. O galiausiai imu juoktis iš laimės. Juoktis iš visos gyvos ir besidaužančios širdies...