Vasarinis

Tiktai paskęst tyloj, panert gilyn į kaitrą,
Pamiršti vandenį ir vėją, plaukus sklaistantį,
Niekad nebeišnirt, užmigt kitam laike
Ir tik sapnuoti, kad grįžti šviesa ryškia,
Kad glostai žemę lyg mieguistą katiną,
Jos kvapo paragavęs atsimerki, ir apakina
Vandens skaidrumas (tu pamiršęs apie vėsą),
Kai saulė skleidžiasi aplink tave lyg žiedas.
Laukams pakvipus vasara - medum ir šienu,
Gyvybe ir mirtim - su pieva susilieji,
Širdies plakimas tyla, virsta dūzgesiu -
Iš liepų sapno nebeatsibusi.