Paletė

Žingsniuoju senamiesčio gatve. Prieblanda suteikia šiai miesto daliai ypatingo žavesio. Seni, istorijų kupini pastatai, nelygūs akmenys gatvėje. Senovė visuomet žavėjo mane, kaip ir teatras, sena literatūra, lyrinė muzika. O labiausiai tiltai. Būtent ant vieno iš jų ir sustoju apšviestas žibinto. Stebiu tekančią upę, jos begalinį darbą. Pasaulis keičiasi, auga miestai, gimsta ir miršta žmonės, o ji vis teka. Nenuilsdama lyg mylinti motina, pastovi, lyg pats laikas. Mano akį užkliudo judėjimas. Tai moteris ant upės kranto. Pasistačiusi stovą su drobe tapo upę. Nors negaliu matyti veido, susikaupimas ir atsidavimas jaučiasi net čia, viršuje. Kurį laiką stebiu, kaip ji dirba. Kaip teptukas kuria pasaulį, kaip lengvai juda riešas, atrodo vedamas nežinomos jėgos. Laikas bėga, o baltas paviršius prisipildo vis daugiau spalvų ir formų. Papūtus vėjui mano šalikas sklendžia žemyn. Mėginu jį pagauti, tačiau nespėju, tad šalikas lyg didelis drugys nusileidžia tiesiai ant moters paletės. Ji šūkteli iš netikėtumo. Apsižvalgo. Pagaliau turiu galimybę matyti ne tik kaštoninius garbanotus plaukus ir grakščius riešus. Pamačiusi mane akimirkai sutrinka. Nusišypsau.
- Atsiprašau. Mano šalikas pabėgo.
- Galbūt derėtų geriau dresuoti arba nupirkti pavadėlį? – nepasimeta moteris.
- Paprastai jis taip nedaro. Turbūt norėjo iš arčiau apžiūrėti tą meno kurinį, prie kurio dirbate.
- O man atrodo, kad jis pats meniškos sielos. Bet kuriuo atveju šalia jam tinka. – ištraukia modernaus meno kūriniu tapusį šaliką iš paletės. – Gal ateisite pasiimti? O gal jau išmokėte jį komandos „namo“?
        Nusijuokiame. Paskubomis nulipu laiptukais žemyn, artėju prie moters. Ji nedidelio ūgio, liekna, pilkų akių. Vilki išteptus džinsus, rusvą paltuką, avi ilgaausius. Ryši kaklaskarę.
- Labai ačiū, - ištariu imdamas šaliką. Netyčia suimu iš vienos iš spalvotųjų vietų. – Po šimts.
- Dabar ir jūs būsite meniškos sielos. O gal jau esate?
- Mėgėjas, bet ne kūrėjas. – ieškau servetėlės.
- Ir kaip tada išreiškiate save?
- Kalbuosi su savimi. Na ir dar turiu šį laukinį padarą, - parodau šaliką.
- Kažin kurio iš judviejų humoro jausmas geresnis? Nes jūsiškis kol kas mane žavi. – mergina nusišypso nekalta šypsena.
- Turbūt kad mano. - raustu. -  Jis tyli asmenybė.
- O gaila. – nusijuokia mergina. – Jau buvo pradėjęs patikti mano kaklaskarei.
- Nenoriu sumenkinti jūsų puikaus darbo ant drobės, bet manau, kad jis čia nusileido būtent dėl jos.  – šypteliu.
- Ko iš karto nesakė? Bučiau supažindinusi.
- Juk sakiau, jis nekalbus. Sunku rasti tinkamu žodžių
-Tada galima kuo puikiausiai išsireikšti spalvomis. Tai puikus būdas susipažinti, bendrauti ir suprasti.
Nusišypsau. Ši moteris įdomi. Kažkas joje mane traukia. Kažkas neįprasto ir kartu tokio pažįstamo.
- Dar neteko bendrauti šitaip. Išmokysite?
- Mielai. Kaip suprantu jūsų šalikas yra žalsvai svajingas, melsvai romantiškas ir pilkai sutrikęs.
- O kaip jaučiasi jūsų kaklaskarė?
Kurį laiką pamąsčiusi mergina pirštais tepa ant kaklaskarės melsvą, rausvą bei žalią spalvas.
- Svajinga, romantiška bei truputi linkusi flirtuoti, - spėju. – Taip?
- Labai gerai. Jūs puikus mokinys. Gaila, kad šalikas to nepaveldėjo.
- O kas dabar?
- O dabar ištieskite delną. Pasižiūrėsime kaip rišis mūsų pokalbis.
        Nusišypsau ir darau kaip lieptas. Mergina kruopščiai bei profesionaliai pirštais maišo dažus, kol gauna pilkai melsvą. Ši spalva gula man ant delno. „Sutrikusi, bet trokštanti romantikos“ perskaitau. Jos prisilietimas toks švelnus, jog per mano kūną laksto šiurpuliukai. Atsargiai maišau atspalvius, kol raudona susimaišo su balta bei mėlyna. Mergina stebi procesą, kad tiksliai žinotų iš ko gavosi galutinis atspalvis. Spalvai nugulus ant jos riešo moteris kurį laiką stebi ženklą. Galiausiai atsako tuo pačiu, tik su gerokai daugiau raudonos spalvos.
      Ima snigti. Šį kartą maišau raudoną su baltą, kol gaunu meilės rausvumą. Piešiu juo per visą delną. Moteris stebi mano judesį, paima tų pačių dažų, perbraukia per mano ranką. Atitraukdama ranką pirštų galiukais netyčia paliečia mano veidą, palikdama ten „meilės“ ženklą. Abu nusišypsome. Ji žengia arčiau ir delnu mėgina nuvalyti žymę. Žvelgiame vienas kitam į akis. Lūpos ima artėti vienos prie kitų, kol susilieja bučinyje. Prisitraukiu ją artyn, laikau glėbyje. Bučiuojamės lyg pakvaišę. Rankomis netyčia užkliudę paletę imame tepti vienas kito rankas, drabužius ir veidus. Prisilietimai po truputi virsta glamonėmis. Bučiniai, iki šiol buvę lūpų susiliejimu virsta liežuvių šokiu. Pamirštame laiką, bet kai pagaliau atsitraukiame vienas nuo kito abiejų galvas dengia sniegas. Imame apžiūrinėti vienas kitą bei save pačius. Stebuklingai nekliudėme juodų bei rudų atspalvių, o šiaip esame panašūs į knygas, ne tik laiškus spalvomis. Imame juoktis.
- O jūs tikras Pikaso, - krizena mergina. – Tikrai išliejote  visą sielą.
- Aš ne dailininkas. Čia jūs suteikiate šiam chaosui žavesio.
Staiga mergina pažiūrį į laikrodį.
- Oho. Jau greitai vidurnaktis. Turiu keliauti namo. Pavėluosiu į autobusą.
        Su skaudama širdimi padedu jai susirinkti tapybos įrangą. Norėjau, kad ši naktis niekada nesibaigtų, o čia kažkoks prakeiktas autobusas. Link stotelės einame kalbėdamiesi. Nešu stovą, kad jai būtų lengviau. Žodžiai pilasi lyg lietaus lašai rudenį. Priėję stotelę abu su nerimu žiūrime į beveik tuščią gatvę. Kvailas jausmas laukti to, ko labiausiai nenori. Galiausiai tas nelemtas daiktas atvažiuoja. Vairuotojas piktai dėbtelį į mūsų spalvingus apdarus. Padedu įkelti stovą, stebiu, kaip užsidaro durys. Greitai nusisuku ir einu tolyn. Girdžiu, kaip autobusas ima važiuoti į priešingą pusę.
- Tu kvailys, žinai tą? – sakau pats sau. – Nei vardo, nei telefono nepaklausei. Užsisvajojęs bailys.
- Na ir žodynas pas kažką. – išgirstu jos balsą. Staigiai atsisuku.
- Čia ne aš. Čia jis. – sumurmu rausdamas. – O kodėl jūs čia?
- Ji irgi neužsičiaupia. Tiesiog gyvent be jūsų šaliko negali, - parodo į kaklaskarę. – Nebegalėjau jos klausytis, tad teko stabdyti autobusą.  Ar galime jus palydėti ir tikėtis puodelio arbatos?
- Žinoma galite damos. Pasirūpinsiu, kad šis vėjavaikis negadintų nuotaikos savo plepalais. – Paimu moters daiktus, ji įsikimba į parankę.
- Tai kad tas vėjavaikis pakiša neblogų idėjų. Aš Loren.
- Adamas. – atsakau.
        Abu žingsniuojame naktine gatve, apšviesti žibintų, po savęs palikdami pėdsakus sniege. Tikiuosi, kad busime drauge dar ilgai po to, kai sniegas juos užpustys....