Svajonių turnyras 13

GANERIS


          Trys vežimai iš lėto dardėjo jo link. Du dengti spalvingu audiniu, o vidurinysis -tikras medinis namas ant ratų. Nepanašu  į barono parankinius, labiau primena klajojantį cirką, tokį kaip tas, kuriam dar neseniai priklausė jis.
          Ganeris atsargiai žvilgtelėjo iš už storo pušies kamieno. Iš šios vietos staigus kelio vingis kaip ant delno. Taip, nepanašu į barono karius, bet atsargumas dar niekam nepamaišė. Jau labai paskutiniu metu jam nesisekė pasprukti iš sekinančių gaudynių ir nesibaigiančių nuotykių, rato. Atrodo jo galvos troško visas pasaulis, tačiau kūnui reikėjo poilsio, o smegenims ramybės. Nors truputį, nors viena naktį šiek tiek stabtelėti ir neskubant apgalvoti, į ką jis įsivėlė Trėjoje. Neskubriai girgždantys furgonai galėjo tapti ta taip trokštama ramybės salele, tereikėjo apsispręsti ir išeiti į kelią. Atsargumas įnirtingai grūmėsi, bet noras pajusti po galva pagalvę, skrandyje karštą maistą ir už miško sienos jau besislepianti saulė nugalėjo. Galų gale ir Nergojus juk sakė, kad barono pakalikų šiame kelyje nereikia bijoti.
              Akrobatas atsistojo ir pasitaisęs kiek susitaršiusį ir spygliais apkibusį triko, ramiai išėjo į kelią. Ramus buvo tik veidas, viduje jis buvo įsitempęs it styga, pasiruošęs vėl nešti kudašių, pasirodžius pirmiems pavojaus ženklams.
        Netrukus jį pastebėjo pirmo vežimo važnyčiotojas. Stambus juodabarzdis vyras kiek kilstelėjo nuo pasostės ir atidžiai nužvelgęs nepažįstamąjį, netikėtai išlindusį iš miško, timptelėjo vadeles. Arklys paklusniai sustojo per keliolika žingsnių nuo Ganerio. Vakarinio miško orą pervėrė skardus švilpimas. Iš paskos pirmojo sekę vežimai irgi sustingo. Juodabarzdis iš po pasostės išsitraukė užtaisytą arbaletą. Geležinis strėlės antgalis nukrypo tiesiai į akrobatą.
        - Mes svetingi garbingiems žmonėms ir labai nemėgstam nedorėlių. Tikiuosi, tu priklausai pirmiesiems, nepažįstamasai? - važnyčiotojas įtariai nužvelgė Ganerio triko ir ypač prie jo diržo kabantį kardą.
      - Dar niekas manęs nėra pavadinęs nedoru. - Ganeris ištiesė į priekį rankas tuščiais delnais. Ištiesė iš lėto, neerzindamas savo pašnekovo. Mažiausia šio abejonė jo ketinimais ir arbaleto strėlė netruks papuošti  jo kūno. - Esu, Ganeris, akrobatas ir  keliauju į Sversdeilo miestą.
        - Toli trauki, Ganeri, ypač pėstute kulniuojant. Iki Sversdeilo tris dienos kelio net keliaujant vežimais. - juodabarzdį vis dar valdė įtarimai. Akrobatas neramiai apsižvalgė, minėtu svetingumu kol kas nė nekvepėjo. Kaip įtikinti keliautojus, kad jis ne koks pakelės plėšikas. Pagalba netikėtai atėjo iš pačių važnyčiotojo bendrakeleivių.
        - Negąsdink vaikinuko, mielasis. Jokios pasalos jis miške neslepia, nebent jo gaujai priklauso voverės ir kėkštai. - Iš pirmo vežimo galo išsiropštė putli pusamžė moteriškaitė. Išsiropštė ir nukurnėjo tiesiai prie Ganerio, pakeliui juokingai mažu kumštuku grūmodama važnyčiotojui.
        - Nebijok to surūgėlio, berniuk, kai ateina eilė sėdėti ant tos kietos laktos, jam visur vaidenasi plėšikai. – moteris prisiartino prie Ganerio ir be jokių skrupulų sugriebusi už rankos, ėmė tiesiog tempti prie vežimų. Vaikinui neliko nieko kito kaip sekti iš paskos. Juodabarzdis numojo ranka ir skambiai nusispjovęs nukišo ginklą atgal į slėptuvę.
          Ganeris iš lėto žingsniavo, jusdamas vis daugiau smalsių žvilgsnių. Jo kukli persona sudomino ir kitus keliauninkus. Šalia juodabarzdžio pro pakeltą audeklą droviai žvilgčiojo smulkutė jauna mergina. Prie galinio vežimo stoviniavo dvi moterys kukliomis lininėmis suknelėmis ir du vyrai nulipę nuo vežimo pasostės. Jie tingiai rąžėsi ir mankštino nuo ilgos kelionės nutirpusius kūnus. Netikėta, ‘‘apsirengusi margu triko‘‘, pertraukėlė atrodo jiems buvo visai prie širdies.
          - Na ir ką šį kartą sugavai į savo rūpestingą glėbį, motule. - Ant vidurinio vežimo pasostės tupintis vyras savo ūgiu ir sudėjimu priminė maždaug aštuonių metų vaiką, tik visiškai žila barzda ir ūsai liudijo apie garbingą jo amžių. Už jo nugaros stūksantis medinis furgonas vienintelis išliko be gyvybės požymių, primenantis nebylią, apleistą tvirtovę.
        - Vargšelis cirkininkas pėstute keliauja šiuo nesvetingu mišku į Sversdeilą, o tas mano niurzglys vyrelis tik dar labiau jį išgąsdino. Mes turime jam pagelbėti. – moteriškė paleido vaikino ranką ir nužingsniavo link medinio furgono šono, kur buvo įrengtos durys patekti jo vidun.
      - Ei, ei, ei motule. Ramiau. – moters ryžtingumas atrodo išgąsdino mažąjį žmogutį - Mes keliaujam iš Sversdeilo, o ne atvirkščiai. Mums ne pakeliui su tavo vargšeliu.
      - Aš tik pakalbėsiu su mūsų tėvuku. Jis mane supras, ne taip, kaip kai kurie mūsiškiai. – moterytė tiesiog pasiuntė  kupiną paniekos žvilgsnį važnyčiotojui ir traukė toliau. Prie galinio vežimo stovintys keliauninkai ėmė prunkšti iš juoko. Matyt aršus motulės charakteris jiems buvo ne naujiena.
      - Nurimk gi pagaliau. Pati juk žinai, kaip jis nemėgsta trukdžių kelionės metu. -Ryžtingą moterį pažinojo ir važnyčiotojas. Mažylis vikriai nušoko nuo vežimo pasostės ir atsistojo priešais furgono duris, užtverdamas kelią iki jų. Tarsi tokia menka kliūtis galėjo sustabdyti įsibėgėjusią Ganerio užtarėją. Akrobatas net susigūžė, laukdamas neišvengiamo dviejų kūnų susidūrimo, tačiau vežimo sargo laimei, paskutinę akimirką motulė sustojo. Sustojo, prasivėrus iki tol apgaubto tyla ir ramybe furgono durims.
      - Vėl triukšmas, vėl nereikalingi sustojimai. Aš jums moku ne už spektaklius miško žvėrims veltėdžiai. – spigus, kiek švepluojantis balsas. Ganeris įsistebeilijo į furgono tarpdurį. Pažįstamas balsas. Iki kaulų smegenų. Tik iš kur jis čia, juk jo seimininkas pasiliko Trėjoje, surakintas ir pasmerktas mirčiai.
      Iš furgono prieblandos išnyro smulkus, kiek pakumpęs pusamžis vyras. Jis apsižvalgė ieškodamas triukšmo šaltinio. Žvilgsnis praslinko pro vis dar stovinčius vienas priešais kitą vežiką ir moterį ir įsmigo į Ganerį. Trumparegių Rokos Braputo, cirko savininko akių žvilgsnis.

                          ---------------------------------


        - Kaip tau pavyko pasprukti, Roka? O kur visi kiti? Barono sargybiniai nesiveja? – įveikus nuostabą klausimai tiesiog užplūdo Ganerį. Atrodė kuo greičiau juos ištars, tuo geresnių atsakymų sulauks iš netikėtai pasirodžiusio cirko savininko.
        - Jūs pažįstami? - ji apsiėmusi globoti moteriškaitė sutrikusi stebeilijosi tai į jį, tai į iš furgono išlindusį vyrą. Visas jos kovingas įkarštis tiesiog išgaravo. Ganeris jau žiojosi atsakyti teigiamai, bet susilaikė. Stebėdamas iš furgono išlindusį vyrą, jis nebebuvo toks tikras. Vyras tikrai buvo stebėtinai panašus į Roką Braputą, tačiau atšiaurus tiriantis žvilgsnis visai nepriminė amžinai linksmo cirko savininko. Dar didesnes abejones sukėlė senas randas ant dešinio žando. Roka jo neturėjo.
        - Pirmą kartą jį matau. - vyras stengėsi atrodyti ramus ir abejingas, tačiau Ganerio jam nepavyko apgauti. Tokias veido išraiškas jam ne kartą teko regėti įvairiose smuklėse. Iš pradžių visi lankytojai palydėdavo jį įprastais, tingiais ir išsiblaškiusiais žvilgsniais. Tiesiog praslysdavo akimis ir vėl palinkdavo prie bokalų, pratęsdavo savo nesibaigiančius pokalbius su bendrastaliais ar eilinį kartą įgnybdavo pro šalį žengiančiai padavėjai. Viskas pasikeisdavo po smuklę pasklidus kalboms, kad naujai pasirodęs lankytojas – vienas iš į miestą atvykusių cirkininkų. Štai tada visų aplinkinių veidus ir papuošdavo abejingumo kaukes, po kuriais jie stengdavosi paslėpti kupinus smalsumo ir susidomėjimo žvilgsnius. - Tačiau tu, motule, esi teisi. Artėja naktis ir palikti vieną keliauninką miške naktį labai nesvetinga. Jis bus su manimi furgone, o jus ... - vyras griežtai nužvelgė likusius keliauninkus. – nestovėkit kaip storos kekšės turgaus aikštėj, o pajudinkit užpakalius. Mums reikia susirasti vietą stovyklai, vistiek jokios pakelės smuklės iki saulėlydžio jau nebepasieksim. - pasakė ir dingo furgono viduje.
        Keliauninkai sukruto it pagalio išjudinto skruzdėlyno gyventojai. Per kelias akimirkas vežimai vėl buvo paruosti keliauti toliau. Apkūni Ganerio globėja, net nepažvelgusi į jį nukurnėjo atgal pas juodabarzdį. Mažasis furgono važnyčiotojas vikriai užsiropštė ant pasostės ir atsisuko į svečią.
        - Na ko lauki, Ropškis į furgoną. Ratko du kartus kvietimų nekartoja.
      Ganeris su įtarimu nužvelgė furgono duris. Furgono seimininkas aiškiai ne iš malonių tipų, bet jis toks panašus į Roką ir aiškiai kažką žinojo apie jį. Cirko vadovo brolis dvynys? Roka Braputas niekada nekalbėjo apie savo šeimą tarsi tai butų didžiulė paslaptis. Akrobatas linktelėjo važnyčiotojui ir atidaręs duris įžengė vidun.
        Furgone karaliavo prieblanda. Po vėsaus miško oro viduje  tvyrantis sausas ir karštas oras pirmomis sekundėmis net užėmė kvapą. Ir dar aromatas. Keistas, tarsi kas ant grindų butų išbėręs egzotiškų nenusakomo aromato prieskonių.
        - Užteks žiopsoti, cirkininke. Sėskis. Mums reikia rimtai pakalbėti. - furgono šeimininkas sėdėjo ant nedidukės kėdės prie tokio pat nykštukinio staliuko. Dešinėje rankoje jis nervingai sukiojo baltą plunksną. Ant staliuko gulėjo pusiau prirašytas pergamentas. Matyt tuo metu, kai jis pasirodė iš miško priedangos ir sustabdė vilkstinę, vyras kažką užrašinėjo.
        Ganeris paklusniai atsisėdo ant tokios pat kėdės, pastatytos prie galinės furgono sienos. Jis ir pats turėjo ne vieną klausimą šiam valdingam paniurėliui.
        - Kodėl tu mane pavadinai Roka? – dabar vyras jau nebeslėpė savo susidomėjimo. Nebebuvo nuo ko.
        - Nes tu labai panašus į Roką Braputą, mano cirko trupės šeimininką. Tikra kopija. Brolis dvynys. - Ganeris pasistengė tvirčiau įsitaisyti ant nepatogios kėdės. Furgonas gailiai sugirgždėjęs pajudėjo iš vietos.
        - Taip ir galvojau. – vyras nusviedė plunksną ant stalo. - Aš ir esu jo dvynys brolis, tiksliau jis mano. Aš už Roką gimiau dešimt minučių anksčiau. Ir kur dabar randasi mano jaunėlis brolelis?
        - Jis pakliuvo į bėdą. Jis ir visa cirko trupė, tik aš likau laisvėje. – vėl atgijo Ganerio viltis. Negi štai taip netikėtai ir greitai, viduryje girios, jam pavyks surasti pagalbą vaduojant draugus. Gal net neprireiks trenktis į pasaulio kraštą su neaiškiu bendrakeleiviu sudalyvauti dar neaiškesniame turnyre. - Juos suėmė Trėjoje per pasirodymą.
        Vaikinas pasakojo savo draugų nelaimės istoriją. Ištisa epopėja nuo to vakaro,, balto žirgo‘‘ smuklėje iki šios akimirkos furgone. Praleido tik Nergojų ir požemiuose iškovotą kardą. Tarsi kas butų jo viduje liepęs nutylėti apie tai, palikti paslaptyje.
        Visa pasakojimo laiką Ratko tylėjo. Sėdėjo, atsainiai susikryžiavęs rankas ant krūtinės. Retkarčiais linkteldavo, paskatindamas pasakoti toliau ir vėl rymojo. Jokio jaudulio, tarsi tai ne jo broliui grėstų mirtis. Tuo metu furgonas vėl sustojo. Aplink suklego keliauninkai ruošdami stovyklą nakvynei, tačiau nei vienas nepabandė pasibelsti į furgono duris. Net ryžtingoji, motule vadinama, moteriškaitė nesibrovė vidun, reikalaudama furgono šeimininko dėmesio.
        - Tai atsitiko Trėjoje, ar ne? – pasitikslino vyras.
        - Na taip, Trėjoje. – Ganeris suglumo. Ne tokių klausimų jis po savo pasakojimo laukė.
        - O aš kaip tik ten ir traukiau su savo teatru. Teks trėjieciams apsieiti be mūsų vaidinimų. Jau labai jų baronas piktas. - vyras pabrėžtinai gailiai atsiduso.
        - Su teatru?
      - Taip. Visi tie tinginiai vežimuose yra mano teatro aktoriai. Ratko katakiečio keliaujantis teatras. Tu vyksti į Sversdeilą, kiek girdėjau? – vyras išsitraukė nediduką odoje išraižytą žemėlapį.
      - Na taip.
      - Tau pasisekė, cirkininke. - Ratko perbraukė pirštu žemėlapyje. - Dalį kelio galėsi dardėti su mumis. Paskui mūsų keliai išsiskirs, tu pėdinsi toliau į savo Sversdeilą, o mes pasuksim link Druonos miesto. Be to ir motulė bus patenkinta, kad tau padėjo.
      - Bet kaip dėl mano draugų? – Ganeris susiraukė. Pokalbis aiškiai pasuko ne tuo keliu, kaip jis tikėjosi.
      - O kas dėl tavo draugų? – furgono šeimininko balse pabrėžtina, tiesiog demonstratyvi nuostaba, tačiau akyse jos nebuvo. Žvilgsnis šaltas ir kupinas pasiryžimo, tarsi sakantis,, na paklausk, pasiteirauk ir gausi atsakymą. Atsakymą, kuris tau nepatiks‘‘.
      Ganeris nutarė surizikuoti. - Tai tu nepadėsi man juos išgelbėti?
        - O kodėl turėčiau rizikuoti saviškių gyvybėmis dėl visai nepažįstamų žmonių? Išgelbėti iš puspročio barono nelaisvės, tai juk ne iš griovio vežimą ištraukti. Mes juk ne kokie samdomi kariai, o paprasti artistai.
        - Bet juk tarp tu nepažįstamų žmonių ir tavo brolis. – nenurimo vaikinas.
        - Mano brolis, sakai. Mano mylimasis dvynys. Jis paskutinis pasaulyje žmogus, kuriam užsinorėčiau padėti.
      - Kaip taip gali būti? Juk jis tavo brolis.
      - Labai paprastai. Aš jo nekenčiu. - teatro seimininkas švystelėjo susukta žemėlapį į šalia kabančią lentynėlę. - NEKENČIU!
    Riksmas prasimušė net per storas furgono sienas. Triukšmingą kuitęsį ruošiant stovyklą lauke pakeitė baugi tyla. Ganeris priblokštas netikėto pykčio proveržio irgi tylėjo.
        Už ką aš jį turiu mylėti ir gelbėti? – Ratko balsas nuo riksmo perėjo į tylų šnabždesį. Dabar jį galėjo girdėti tik svečias. Katakietis  staigiai pakilo nuo kėdės ir sugriebė rankomis keistą apdarą, gaubiantį jo kojas. Tik dabar Ganeris atkreipė dėmesį į furgono šeimininko drabužius. Viršutinė dalis - patys paprasčiausi balti marškiniai ir mėlyna satino liemenė. Užtat apačioje vietoj kelnių kažkas labai panašaus į platų ir ilgą, iki grindų, sijoną. Roka, cirko seimininkas, niekada nieko tokio nenešiojo, paprastai pasipuošęs kiek platokomis bet vis gi kelnėmis.
          – Už štai šitą? – Rokos brolis dvynys patraukė sijoną laikantį diržą. Keistasis apdaras nusmuko žemyn. Ganeris tikėjosi išvysti gyslotas vyriškas kojas, tačiau klydo. Gyvatiškas kūnas supo kėdę keliais žiedais. Tamsiai žalios spalvos, smulkių žvynų žiedai iš lėto sukosi, paskleisdami furgone sausą, įkyrų šiugždesį. Egzotiškus prieskonius primenantis kvapas dar sustiprėjo. Dabar Ganeris prisiminė kur anksčiau buvo pajutęs tokį aromatą. Žvėrių turguje, gyvačių ir roplių pirklio palapinėje. Akrobatas pašoko nuo kėdės ir atsistojęs į gynybinę poziciją, išsitraukė kardą.
        - Visi taip reaguoja, išvydę mane tokį. – Ratko gūžtelėjo pečiais ir vėl klestelėjo ant kėdės. Įsiūtis kaip staiga atsirado, taip ir išnyko, užleisdamas vietą nesibaigiančiam apmaudui. – Mano brolio dvynio dovanėlė.

                            ---------------------------------

                                  RATKO ISTORIJA
     
        Mūsų su Roka tėvai buvo Katakijos aristokratai, priklausę karaliaus šeimos artimiausių draugų ratui. Jiems priklausė net keliolika kaimų ir didžiuliai derlingos žemės plotai. Ateityje tai turėjo atitekti mums, tiksliau man - vyriausiam įpėdiniui. Juk būtent aš pirmas pasirodžiau šiame pasaulyje iš motinos įsčių. Pagal Katakijos senolių priimtus įstatymus antrasis sūnus, užaugęs atitekdavo karaliui. Dažniausiai jie tapdavo jo kariuomenės karininkais arba įsiliedavo į jo valdininkų gretas. Tai ir buvo Rokos ateitis. Gyvenimas, kurio jis visiškai nenorėjo ir nelaukė. Tuo metu, kai aš buvau mokomas valdyti giminės turtus, elgtis kaip dera tikram Braputui, mano mylimas brolis dvynys turėjo krimsti karybos ir mokesčių mokslus. Deja jam sekėsi nekaip. Visą savo laiką, kai jam pavykdavo išsisukti nuo šių pamokų, Roka skyrė magijai. Burtai ji domino daug daugiau nei ginklų plienas ar skaičiai. Jo nelaimei, magija Katakijoje priklausė šventikams, saugantiems savo privilegijas burti neblogiau, nei karalius savo iždą. Kol Roka buvo Braputų šeimos narys, jis galėjo, nors ir slapta, gauti knygų apie magiją, pasislėpęs nuo budrių šventikų akių už šeimos įtakos karališkajame dvare. Tuo labiau, kad mūsų tėvai į jo magiškas išdaigas žiūrėjo pro pirštus, tarsi taip norėdami užglaistyti Rokos laukiančią ateitį. Sukakus šešiolikai metų, visas tas žaidimas su burtais turėjo išnykti iš Rokos gyvenimo, išvykus tarnauti šalies valdovui. Vienintelė jo galimybė toliau žaisti su burtais - išlikti šeimoje. Vienintele kliūtis tapti Braputu turtu paveldėtoju buvau aš, jo vyresnysis brolis. Vieną vakarą jis priėjo prie manęs ir pasigyrė vienoje knygoje radęs senovinius burtus. Jėgos ir nepažeidžiamumo magija. Tai turėjo tapti jo dovana mano gimtadienio proga. Kuris paauglys atsisakytų tokios dovanos? Jau kitą vakarą šeimos dvaro grūdų sandėlyje mes pasiruošėme magijos ritualui. Roka turėjo perskaityti iš knygos reikiamus žodžius, o aš turėjau tapti stipriu ir nepažeidžiamu. Ratko Braputas Neįveikiamasis tą vakarą nuolat skambėjo mano galvoje. Magija suveikė, bet visai kitaip nei gyrėsi mano brolis. Plykstelėjo akinanti šviesa, tiesiog svieste išsviedusi mane iš magijos rato, nubraižyto ant grindų. Aš nualpau, o kai vėl pravėriau akis, mano gyvenimas, mano ateities planai buvo verti ne daugiau kaip ant juros kranto išmesta nudvėsusi žuvis. Vietoj žadėtos jėgos mano brolelis man padovanojo gyvates kūnu virtusias kojas. Aš jau nebebuvau Braputų įpėdinis, virtau pasibjaurėtinu padaru, dievams šlykščiu išsigimėliu. Pramerkiau akis kažkur dardančiame uždarame vežime. Beveik pametęs protą, šliaužiojau kaip šliužas tamsoje, ir galvojau kuo visas šis košmaras baigsis. Kažkur giliai viduje dar tvyrojo viltis, kad viskas susitvarkys, kad kerai baigsis ir aš vėl busiu paprastas žmogus. Tikėjausi, kad tėvai mane slapta veža pas magą panaikinti burtus. Visos viltys dingo, kai vežimas pagaliau sustojo ir jį dengiantis audeklas pakilo. Prieš save išvydau pilkas pagrindinio, Katakijos sostinės Badapuro, vienuolyno sienas. Tai galėjo reikšti tik viena - mano tėvai atsisakė manęs ir atidavė į šventikų letenas.
        Atsidūriau giliausiuose vienuolyno požemiuose įrengtoje kalėjimo kameroje, labiau panašioje į pridvisusį žiurkės urvą. Ištisą amžinybę praleidau laukdamas savo mirties toje skylėje. Visą tą laiką, kiekvieną akimirką, kiekvieną širdies tvinksnį, mąsčiau apie tą brolio surengtą burtų ritualą ir siaubą širdyje pakeitė pyktis. Turėjau tapti Braputų šeimos auka, norint numalšinti dievų pyktį. Braputų ir šventikų susitaikymo simbolis. Aukojimo ėriukas ant altoriaus. Vietoj orios ir garbingos ateities, brolio išdavystės dėka, gavau gyvatės uodegą ir artėjančią mirtį. Apgautas brolio, išduotas tėvų ir praradęs bet kokią viltį. Būtent šio pykčio dėka išvengiau mirties. Su kiekviena valanda toje tamsioje skylėje vis geriau valdžiau naująjį savo kūną. Netrukus ėmė atrodyti, kad aš ir gimiau pusiau žmogus pusiau gyvatė, o žmogiškos kojos buvo ne daugiau kaip sapnas, keistas miražas. Supratau, kad jei noriu išgyventi, turiu pasikliauti tik pačiu savimi, nes visam likusiam pasauliui aš jau nebeegzistavau. Galvoje liko viena mintis – pabėgti, pasprukti iš šio šventikų požeminio pragaro. Šis troškimas padėjo įveikti baimę, siaubą, pasišlykštėjimą, versdamas sukaupti visas jėgas. Dar niekada gyvenime protas nebuvo toks aiškus, o kūnas pasirengęs įveikti visas likimo pasiųstas negandas.
        Kai galų gale, po daugybės dienų, kameros duris prasivėrė, aš buvau tam puikiai pasiruošęs. Du augaloti šventikų sargai nesugebėjo manęs sulaikyti, parblokšti staigių naujojo kūno smūgių. Gerą pusvalandį paklaidžiojęs požemyje ir nudobęs dar keletą sargybinių, pagaliau radau išėjimą ir išsiveržiau į laisvę. Niekas negalėjo manęs sustabdyti. Išsigimėlis ėriukas paspruko nuo aukojimo, bet dar reikėjo išvengti šventikų persekiojimo. Man reikėjo kuo greičiau dingti iš Katakijos. Tapau naktiniu padaru, slapstydamasis nuo visų, vagiliaudamas maistą it alkana žiurkė. Būtent tada, pirmą kartą užsimoviau sijoną, norėdamas paslėpti savo gyvatiškąją kūno dalį ir vėl nors iš išorės tapti normaliu žmogumi.
          Netrukus buvau pakankamai pasiruošęs kirsti savo jau buvusios tėvynės sieną, tačiau dar turėjau vieną reikalą sostinėje. Norėjau paskutinį kartą išvysti mane išdavusius artimiausius žmones – tėvus ir,, mylimąjį‘‘ brolelį. Pasiekiau Braputų dvarą vėlyvą vasaros vakarą. Pralindau pro tik man žinomą skylę mūrinėje tvoroje ir nuslinkau link namo. Dabar aš šioje vietoje buvau tik nešvari giminės praeities paslaptis, pavojingas kliuvinys, pabėgęs išsigimėlis.
          Visi dvaro langai tvieskė šviesa. Viduje aidėjo linksma muzika. Atsargiai prisiartinau ir pažvelgiau vidun. Menėje buvo pilna žmonių. Jie plepėjo, juokėsi, užkandžiavo ar menės centre sukosi poromis šokio ritmu. Visi svečiai pasidabinę raudonos spalvos drabužiais. Vaiko tapimo šeimos įpėdiniu šventė. Pro minią įžvelgiau ant nedidelės pakylos, krėsle sėdintį Roką ir šalia jo stovinčius tėvus. Jie išdidžiai priiminėjo svečių sveikinimus ir dovanas mano broliui. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo šeimą. Paskutinis lašas perpildęs mano nevilties ir kartėlio taurę. Tame krėsle turėjau sėdėti aš. Tai turėjo būti mano šventė.
          Aš galėjau atkeršyti jiems. Įslinkti į namą giliai naktį ir priversti visus kentėti už išdavystę, išžudyti, sunaikinti juos, kaip jie sunaikino mano gyvenimą. Galėjau, bet tiesiog apsisukau ir nuslinkau sodu atgal prie tvoros. Kam žudyti tai, kas ir taip jau mano širdyje mirę.
        Po poros dienu palikau Katakiją. Tapau amžinu keliautoju. Ilgus metus ieškojau magijos, vaisto, stebuklo vėl tapti normaliu žmogumi. Ištisi dešimtmečiai bergždžių pastangų ir tuščių vilčių. Kažkurią akimirką begalinėje ieškojimo dienų virtinėje tiesiog spjoviau ir ėmiau tiesiog gyventi. Aš esu kas esu ir toks liksiu iki mirties.

                                ----------------------------

        - Štai kodėl aš nepadėsiu Rokai ir jo žmonėms. – teatro šeimininkas išsitraukė iš spintelės molinį ąsotį ir į sidabrinę taurę įsipylė raudono vyno. - Dabar mano šeima – mano trupė, kurių gyvybėmis aš nerizikuosiu. Jie vieninteliai šiame pasaulyje, kuriems aš -ne išsigimėlis, ne pabaisa, o žmogus. Na o, tau, akrobate linkiu sėkmės padedant savo draugams, kad ir  ne visi tos pagalbos nusipelnė, o dabar keliauk laukan. Mano žmonės tau duos pavalgyti. Pernakvosi su jais palapinėse.
      Teatro šeimininko istorija buvo ilga, bet Ganeris kantriai ją išklausė. Ji padėjo suprasti visas Rokos keistenybes, pastebėtas ilgų kelionių ir gastrolių su cirku metu. Jo nuolatinės savo tautiečių paieškos kiekviename naujame mieste ar kaime. Nuolatiniai niūrūs tylos laikotarpiai po kiekvienos nesėkme pasibaigusios paieškos. Deja ši išgirsta istorija visiškai nepadėjo gelbėjant jo draugus. Rokos kadaise nuskriaustas brolis nepajudins nei piršto išgelbėti savo skriaudiką ir jo žmones. Beliko vėl pasikliauti savimi ir sąjunga su keistuoju Nergojumi. Ganeris pakilo nuo nepatogios kėdės ir nuslinko link durų. Laikas nešdintis iš šios keistais kvapais ir karščiu tvoskiančios patalpėlės. Prieš uždarant už savęs duris, akrobatas paskutinį kartą pažvelgė į teatro šeimininką. Joks jis pabaisa, išsigimėlis ar gyvatžmogis.. Energija tiesiog kunkuliavusi Rokos brolyje pasakojimo metu, išnyko it vanduo smėlyje iš sudaužyto butelio. Ratko vėl virto susikūprinusiu, likimo išdaigų nuskriaustu senuku.
        Lauke Ganerį pasitiko naktis. Pavargę nuo keistų kvapų ir karščio plaučiai su džiaugsmu užsipildė tyru ir vesiu oru. Mišką aplink stovyklą gaubė neįžvelgiama, kone apčiuopiama tamsa. Trupės vežimai it nebylūs dideli žvėrys dunksojo aplink stovyklą ratu. Nors ir vargana, bet vis šiokia tokia apsauga nuo netikėto užpuolimo. Nuo laužo, liepsnojančio pačiame stovyklos centre, atsklido kviečiantys šūksniai.
        Akrobatas skambiai nusispjovė ir pasuko link linksmai šokančios liepsnos. Aplink laužą įsikūrė visa klajojančio teatro trupė. Girios ramybę draskė audringi aktorių pašnekesiai, užkrečiantis linksmumu juokas po eilinio pokšto ir medinių puodukų barškėjimas, jiems susidaužus po dar vieno tosto. Kaip tai skyrėsi nuo slogios, paskendusios praeities šešėliuose, tylos mediniame furgone. Ratko pabėgo iš Katakijos, tačiau ten nutikę įvykiai vis dar valdė teatro šeimininką, nepaleisdami iš savo stipriu gniaužtų. Ne gyvatiškas kūnas, o kartūs prisiminimai nuodijo Rokos brolio dvynio gyvenimą.   
          Ganeris prisiartino prie laužo. Iš katilo, pakabinto virš laužo liepsnų sklido gardus troškinio kvapas. Priešais akrobatą sėdinčiųjų ratas prasiskyrė. Laisvos vietos kaip tik užteko jam patogiai atsisėsti. Vaikinas padėkojo ir nieko nelaukdamas įsitaisė tarp aktorių. Pataikė kaip tik tarp jam jau pažįstamos šeimynėlės. Iš kairės jam sėdėjo rūpestingoji jo globėja, o dešinėje niūriai smaksojo jos juoda barzda pasipuošęs vyras. Jis vis dar įtariai dėbsojo į trupės svečią.
          - Vaišinkis, vaikeli. Vargu ar furgone gavai ko alkiui numalšinti. - apvalaina moteriškė vėl ėmėsi globėjos vaidmens. Jos rankose tarsi nežinia iš kur atsirado riekė juodos duonos ir nemažas gabalas virtos mėsos. - Ratko - geras žmogus, tik apie vaišingumą nelabai išmano.
        Ganeris pritardamas jai linktelėjo. Atsakyti žodžiais negalėjo. Po pirmo kąsnio, burna tiesiog nebegalėjo sustoti naikindama mėsą ir duoną. Žandikauliai nepaliaujamai judėjo maldami maistą, it gero malūno girnos grūdus. Kada jis paskutinį kartą sočiai pavalgė? Kartu su sotumu, vaikiną užplūdo malonus tingulys. Šalia linksmai traškėjo laužas, pripildydamas jį šiluma ir ramybe. Aplinkui sėdintys žmonės toliau linksmai plepėjo, visiškai nekreipdami dėmesio į pašalietį jų tarpe. Atlėgo ir apmaudas dėl Rokos brolio atsisakymo padėti. Dabar svarbiausia gerai atsipūsti, o tada jau tiesiu taikymu į Nergojaus minėtą Sversdeilą. Akrobatas užsivertė juodabarzdžio ištiestą medinį puoduką ir vienu mauku nurijo jame buvusį gėrimą. Stiprus, kiek rūgštokas vynas. Kas gali būti geriau tokią vėsią naktį girios glūdumoje. Kas geriau gali padėti, nors trumpam pamiršti visus rūpesčius ir bėdas, jei ne taurė svaiginančio gėrimo. Vienas puodukas, antras, trečias. Atrodė, jog niekas negali numalšinti Ganerio troškulio, nors kiek apsvaiginti jo išvargintą, bet budrią sąmonę. Apgaulingas jausmas. Protas užtemo kone akimirksniu, nugrimzdamas į miego liūną.

                            --------------------------

        Prabudo Ganeris taip pat staigiai kaip ir užsnūdo. Dar prieš akimirksnį jį gaubęs lipnus ir tingus miegas tiesiog pasitraukė. Jo vietą užėmusi sąmonė buvo visiškai švari ir tyra, it tuščias pergamentas, laukiantis jį paliečiančios plunksnos. Jis staigiai atsisėdo ir apsidairė. Laužas degė kaip degęs, tik liepsnos buvo mažesnės, blausesnės, jų šokis ramesnis. Ramu buvo ir aplink laužavietę. Ramu ir tylu. Pašnekesių ir juoko audra išnyko kartu su ja kėlusiais teatro trupės nariais.
        - Jie visi nuėjo miegoti. Rytoj vėl laukia ištisa diena kelio. - balsas buvo pažįstamas, bet skambėjo neįprastai. Vaikinas atsisuko jo pusėn. Už laužo skleidžiamos šviesos rato nakties tamsoje šmėžavo vos įžiūrimas pavidalas. Jo globėja, ryžtingoji moteriškaitė.
      - O jus kodėl nemiegate? - vaikinas nustebęs apsižvalgė aplink save. Jis miegojo ant šiaudais prikimšto minkšto čiužinio, rūpestingai apklotas šiltu apklotu.
      - Kažkas juk turi saugoti miegančius. - moteris išlindo į laužo šviesos ratą. Į liepsnas nuskriejo kelios sausos šakos. - Tave taip pat. Už poros valandų mane sargyboje pakeis mano vyras.
      Ganeris nusimetė apklotą ir pasirąžęs atsistojo. Dabar jis pajuto kas neįprasta motulės balse. Iš balso dingo emocijos, išnyko visas komiškas jos ryžtingumas. Vaikinas pritūpė prie laužo ir ištiesė delnus link maloniai traškančios liepsnos. Atsargiai žvilgtelėjo į savo pašnekovę.
        Moteris žiurėjo tiesiai į jį. Nesislėpdama stebeilijosi lyg į keistą nematytą padarą. Smalsiai, bet kartu su nedidele baime. - Man reikia su tavim pakalbėti, štai kodėl aš pasisiūliau budėti šiąnakt.
        - Apie ką, juk mes beveik nepažįstami ir rytoj visiems laikams išsiskirsime. - Ganeris sukluso. Atrodo, naktis žadėjo nenusileisti kupinam istorijų ir paslapčių vakarui furgone.
        - Tu nesi paprastas vaikinukas, kaip maniau iš pradžių. - motule mostelėjo į tuščią kelmą šalia savęs. - Gaila, kad Ratko nutarė tau nepadėti.
      - Iš kur tu žinai, apie ką mes kalbėjom furgone? Pasiklausei?
      - Aš girdžiu ne vien ausimis. - moteris nusišypsojo. - Kartais girdžiu jausmus, mintis, jaučiu norus ir paslaptis. Retai tai būna labai aiškus vaizdas, kaip šįvakar furgone. Ratko moka saugoti savo prisiminimus, tačiau tu privertei jį atsiverti.
      - Aš irgi daug ką iš jo sužinojau. - Ganeris klestelėjo šalia moters. - Deja nesulaukiau, to ko tikėjausi.
      - Sunku peržengti tokius išgyvenimus, kuriuos išgyveno Ratko, per vieną vakarą. Su brolio ir tėvų išdavyste jis pragyveno visą gyvenimą ir atleisti jiems reikia laiko. Kada nors klausimas kodėl jo brolis paliko savo turtus ir tėvynę ir ėmė klajoti su cirku po pasauli išstums gailestį sau ir pyktį broliui. Ar tu turi laiko laukti tos akimirkos, Ganeri? – moteris susimąsčiusi ilga šaka pamaišė laužą. Žiežirbų spiečius plykstelėjo ir pakilo aukštyn grasindamas prisijungti prie naktiniame danguje šaltai žibsinčių žvaigždžių.
      - Neturiu. – burbtelėjo vaikinas. - Neturiu laiko nei aš, nei mano draugai. Rytoj aš toliau keliausiu į Sversdeilą. Pats išgelbėsiu juos. Turiu planą. 
      - Ar tas planas susijęs ir su tavo kardu? – motulė atsisuko. Anksčiau jos žvilgsnyje šmėstelėjusi baimė grįžo. Stipresnė. Aštresnė. Laukianti. Tik ko?
          Ganeris staigiai gribštelėjo diržą. Instinktyviai. Kaip jis galėjo taip ramiai ir nerūpestingai užmigti šalia žmonių, kuriuos pažinojo tik vieną vakarą. Užmigo su pilnu kapšu pinigu ir su taip sunkiai iškovotu ginklu. Kvailys. Ranka sugriebė už geležinio rankenos bumbulo. Ksato kardas vietoje, kaip ir pinigai. Jis pajuto jų malonų sunkumą prie diržo.
      - Mes ne vagys ir ne plėšikai, Ganeri. Mums užtenka to, ką uždirbam vaidindami. - juodabarzdžio žmona gūžtelėjo pečiais, tarsi nusivylus pašnekovo įtarimais.
      - Kodėl tave sudomino mano ginklas? 
      - Apie jį aš ir norėjau su tavim pasikalbėti. – moteris pasimuistė patogiau įsitaisydama ant rąstigalio. - Jis nėra tik ginklas.
      - Kaip suprasti nėra tik ginklas? – Ganeris sukluso, bet koks faktas apie Ksato kardą jam pravers ateityje.
      - Aš nieko negaliu pasakyti aiškiai, berniuk. Mano talentas nėra tikslus. Aš tiesiog jaučiu. Šiame karde slypi kažkokia magija. Ji keičia tave. 
      - Mane? – akrobatas prisiminė Nergojaus pažadus, kad Ksato kardas padės jam tapti geresniu kariu. – Kaip keičia?
    - Kardas tarsi lipdo tave iš naujo. Po mažytę kruopelyte, iš lėto. Šiąnakt tu jau truputi kitoks, nei tada, kai išėjai į kelią iš miško tankmės.
    - Aš tapau stipresnis ir greitesnis? – Ganeris nejučiomis gniaužė kaulinę ginklo rankeną. Jam patiko jausti laiko ir praėjusių kardo šeimininkų delnų nusvidintą paviršių. Tas jausmas tarsi ramino, teikė pasitikėjimo.
      - Gal. - gūžtelėjo pečiais motulė. - Aš to nejaučiu, bet tas vaikinukas, kuris išėjo vakare iš tankmės į kelią man patiko labiau, nei sėdintis dabar šalia. Tik neklausk kodėl, mano magijos talentas per silpnas atsakyti į šį klausimą. Ar leisi man apžiūrėti savo ginklą iš arčiau?
        Ganeris ištraukė kardą iš makštų. Moteris atsargiai ištiesė rankas ginklo link, lyg laužo šviesoje švytintys ašmenys galėtų staiga pavirsti gyvate ir įgelti.
      - Kodėl tu nori jį apžiūrėti? – vaikinas neskubėjo net ir trumpam paleisti iš rankų taip sunkiai iškovoto trofėjaus. Pašnekovės žodžiai jam nepatiko. Šis kardas nuostabus, tobulas, su juo jis jautėsi tvirtas, neabejojantis, bet daugiau jokių pokyčių, tuo labiau blogų, savyje nejautė. Arba motulė klydo, arba tyčia melavo. Kas žino, gal ji pati nieko prieš priglausti šį daikčiuką pas save. Juk pati sakė, kad jis magiškas. Tokie ginklai nesimėto pakelėse ir kainuoja milžiniškus pinigus. Šis kardas jo ir tik jo ir niekas jo negaus. Ganeris tvirtai sugniaužė ginklą, neapsispręsdamas ką su juo daryti – kisti atgal į makštis ar visgi paduoti moteriai.
      – Tiesiog noriu pajusti jį rankose. - Motulė ramiai sėdėjo, vis dar ištiesusi rankas, nebyli. Žvilgsnyje laukimas ir vos pastebima užuojauta. - Tik tiek.
       
                          ---------------------------------

        - Būtinai užsuk pas jį. Neprajok pro šalį. – žodžiai atskriejo iš paskos, jau gerokai prislopinti atstumo. Motulė nepaliovė juo rūpintis, net jam atsiskyrus nuo klajojančio Ratko teatro vežimų. Šie triukšmingai dardėjo keliu dešinėn – į Druonos miestą.
        Vaikinas trumpam sustabdė žirgą ir atsisveikindamas pamojavo įkandin vežimų. Po keisto vakaro ir nakties atėjusi diena buvo visiškai kasdieniška, prabėgusi ramiu, neskubriu kelionės tempu. Atsibudusi anksti ryte aktorių trupė lengvai papusryčiavo ir greitai susiruošę, apleido nakvynės vietą. Pasuko keliu atgal, po jo pasakojimo atsisakę aplankyti,, svetingąją‘‘ Trėją. Iš pradžių Ganeris keliavo vežime, kartu su motulės šeimyna, klausydamasis nepaliaujamo moters tarškėjimo, kartkartėmis pertraukiamo nedrąsaus jos dukters balso. Motulė vėl buvo užsidėjusi tos rūpestingos ir ryžtingos rūpintojėlės kaukę. Naktinio susikaupimo ir ramumo neliko nė padujų. Įdomu, ar kiti trupės nariai žinojo apie šį moters dvilypumą. Jau gerokai po vidurdienio teatro vežimai pasiekė nedidukę pakelės smuklę. Ten sočiai papietavo, o Ganeris iš smuklininko dar ir įsigijo žirgą, galų gale pasinaudojęs Nergojaus pinigais. Savuoju triko jis atsikratė dar anksti ryte. Aktoriai savo gausiame teatro garderobe surado jam kažką panašaus į raitelio drabužius. Juodi it varno sparnas. Su jais jis atrodė panašus į turgaus vaidinimo plėšikėlį, bet vis tiek tai buvo geriau, nei margas cirko apdaras. Dabar jis turėjo beveik viską, ko reikia tolimesnei kelionei į tolimąjį Gilramesa, kad ir kur jis bebūtų.
          Po smuklės jis dar kurį laiką keliavo su aktoriais, tik šį kartą patogiai įsitaisęs savo bėrio balne. Per visą dieną, teatro seimininkas nė karto nebuvo iškišęs nosies iš savojo furgono. Niekas Rokos brolio ir nepasigedo, tarsi jo ir nebūtų. Aktoriai dardėjo savo vežimuose nuolatos svaidydamiesi tarpusavyje juokeliais, įgeldami vienas kitam pašaipomis, taip stengdamiesi sutrumpinti nuobodžią kelionę. Ganeris tiesiog jojo šalia ir klausėsi. Su pavydu klausėsi. Kaip tai priminė jo pačio dienas, praleistas kelyje su savo draugais. Kelias prieš jį vis dar toks pats – vingiuojantis ir atrodo niekada nesibaigiantis, bet veidai ir balsai kiti, svetimi.
          Atėjus laikui atsisveikint, Ganeriui net palengvėjo. Dingo paskutinės viltys sulaukti pagalbos, viskas vėl tapo aišku ir paprasta. Jis vėl kelyje į tą mistinį turnyrą. Vaikinas apsisuko ir paragino žirgą. Iki vakaro jam reikia pasiekti miško galą. Kelionė balne buvo žymiai spartesnė nei kulniuojant pėstute ar dardant vežime. Beris vienoda risčia įveikinėjo viena miško kelio vingi, po kito. Ganeris pasidavė banguojančiam jojimo jausmui. Mylia po mylios jo žvilgsnis slydo aplink tvyrančia girios tankme. Iš pradžių ta sodri žaluma ramino, tačiau po poros valandų tie nesibaigiantys medžiai ir krūmai ėmė vis labiau erzinti. Kiek laiko jis jau klaidžioja šiuo mišku? Nuo tos akimirkos, kai jie su Nergojumi nusileido po skrydžio, jį visą laiką supo miškas. Atrodo medžiai su krūmais nepastebimai ėmė ir užkariavo pasaulį, paskandindami visą erdvę savo kamienų, šakų ir lapų maišalyne. Vėl artinosi naktis. Užpakalį nuo ilgo jojimo vis labiau maudė. Ilgai jis nebeatlaikys. Panašu, kad laukia dar viena naktis girioje.
          Miškas pasibaigė taip staigiai, kad akrobatas dar kelias akimirkas jojo į priekį, žvilgsniu ieškodamas tarp medžių vietos pernakvoti. Tik supratęs, kad žalios medžių sienos baigėsi, jis timptelėjo pavadžius, sustabdydamas žirgą. Priešais driekėsi lyguma. Saulė jau buvo vakaruose, rausva šviesa nudažydama milžinišką žolės jurą. Kelias, išvingiavęs iš girios, kirto lygumą, dingdamas kažkur horizonte. Be dulkėto vieškelio nesimatė jokių žmogaus veiklos pėdsakų.
          - Būtinai užsuk pas jį. Neprajok pro šalį. - paskutiniai motulės žodžiai, prieš Ganeriui paliekant svetingą aktorių draugiją. Akrobatas atsisuko į miško pusę. Jei moteris nemelavo, pamiškėje jis turėjo surasti vietą nakvynei ir dar daugiau sužinoti apie savo naująjį ginklą. Dešinėje kelio pusėje už kelių šimtų metrų smūksojo pilko akmens statiniai, apsupti medinės tvoros kuorais. Ganeris pasuko žirgą lengva žingine link pastatų, atidžiai apžiūrėdamas savo busimos nakvynės vietą.
        Statiniai visiškai nepriminė svetingos smuklės, savo dantytos tvoros kuorais tarsi stengdamiesi atbaidyti pro šalį vykstančius keliautojus. Greičiau jau nedidelė, nežinia kodėl šioje nuošalioje vietoje išdygusi tvirtovė. Kuo labiau jos link artėjo vaikinas, tuo labiau matėsi tiesiog apverktina pastatų būklė. Geriausi,, tvirtovės‘‘ laikai jau seniai buvo išnykę praeityje. Pro Ganerio akis neprasprūdo pajuodę, laiko tėkmės apgraužti, ąžuoliniai tvoros basliai. Prieš juos kažkada buvęs gilus gynybinis griovys virtęs vos įžiūrima, piktžolių prižėlusia įduba. Už tvoros šmėžuojančių statinių stoguose juodavo nemažos skylės. Jei ne iš vieno pastato kamino rūkstantys dūmai, galėtum pagalvoti, kad žmonės išvis apleido šią vietą. 
          Akrobatas prijojo prie tvoros ir nušokęs nuo bėrio, prisiartino prie medinių vartų. Šie buvo iš vidaus užrakinti – dar vienas įrodymas, kad už tvoros gyvena žmonės. Vaikinas įtariai nužvelgė medinę karti, įbestą prie vartų. Ant karties kabėjo nedidelis metalinis puodas ir neilgas, bet storokas pagaikštis. Nors kuom čia stebėtis, kokie namai, tokie ir belstukai durims. Ganeris paėmė pagaikštį ir trinktelėjo per puodą. Iš pradžių lengvai barkštelėjo, po to ėmė kelti triukšmą kaip reikiant.