Apie Vaidybą

Šiandien salėje nėra nei vieno žmogaus.
Kasininkė miega, pasidėjusi ant kelių mezgamą kojinę
Ir nunarinusi galvą į bežodį sapną.
Drabužinėje nekabo nei vienas paltas
Ir niekas nemindė prie durų esančio kilimo,
Kuriam dėl to visai smagu.

Bet į sceną išeina žmogus

Aš gyventi norėjau amžinai,
Stovėti prieš veidrodį
Kuriame matyčiau savo veidą,
O ne daugybę keistų personų.
Kas dieną vis nauja iš ano
Pasaulio pažiūri į šitą,
Tada apsisuka ir nueina.
Kartu esu priverstas nueiti aš,
Nes esu tik atspindys.

Pasigirsta merginų choras. Jis gieda nesuprantama kalba.

Sena moteris nubunda vakarui glaudžiant savo apvalią akį prie lango.
Ji apsiverčia ant šono ir tiesia ranką į kitą lovos pusę, tikėdama,
Kad palies savo vyro nugarą. Padės ranką ant jo šilto kūno, banguos
Kartu su kiekvienu kvėpsniu iš senos krūtinės. O tada verkia tamsoje.

Dabar jau vaikinų choras dainuoja nesuprantama kalba.

Kasininkė nubunda. Mezginys nukritęs ant žemės. Į langelį  švelniai beldžia jauna mergina. Už jos nugaros, rūbininkui paltus atiduoda vaikinas. Jie nusiperka bilietus, pabraukia kojas į kilimą ir žengia į salę,
Kur neužilgo prasidės vaidinimas. Aktoriai renkasi užkulisiuose. Žiūri į veidrodį, kuris neatspindi jų veido.