Užkalbėtoja (2 dalis)

Kaip du adatos galiukai susitraukę vyzdžiai stingdančiu žvilgsniu pervėrė pakraupusią Heleną. Jos kūnas iš baimės sustingo į stabą, tvilkantis adrenalinas paplūdo kraujagyslėmis. Helena norėjo bėgti. Kiekviena jos kūno ląstelė troško sprukti iš čia, apsigręžti ir lėkti kiek kojos neša. Tačiau ji negalėjo. Nesuprato kodėl. Kūnas tarsi nebepriklausė jai, akys negalėjo atsiplėšti nuo demoniškų vilko akių. Paklaikusi sąmonė blaškėsi joje, tarsi norėdama išjudinti riedulį, tačiau buvo bejėgė.
      Tuo tarpu pro tankų kailį išsišovę vilko raumenys drebėjo iš sąstingio, nagai smigo į žemę kaip peiliai. Negalėjai suprasti, ar iš įniršio, ar iš nenumaldomo noro kuo greičiau suleisti iltis į minkštą Helenos kūną. Tačiau jis delsė. Tarsi koks psichopatas žudiko akimis mėgavosi gąsdindamas ir žiūrėdamas į panikos apimtą merginą. Nepuolė, neplėšė jos į skutelius, nesiruošė greitai visko užbaigti perkąsdamas pulsuojančias kaklo arterijas. Tiesiog žudė žvilgsniu.
      Galop plėšrūno akys nustojo švytėjusios. Paskutiny syk kaukštelėjęs dantimis jis paleido Helena iš savo žvilgsnio gniaužtų ir pasisukęs lėtai nuėjo miško tankmės link. Tiesiog. Nuėjo. Helena nebesuprato, kas vyksta. Sekundės dalelę pasijautė laisva, išgelbėta, tačiau greit susivokė, kad kažkas dar ne taip -  kūnas vis dar nepriklauso jai.
      Staiga Helenos kojos pasijudino. Nevalingai žengė žingsnį pirmyn ir, sunkiai vilkdamosi palei minkštą žemę, nusekė vilką įkandin. Mergina nesuvokė, kas darosi, ji tiesiog nesugebėjo pasipriešinti ją užvaldžiusiai jėgai. Taip, kaip prieš akimirką nesugebėjo priversti savęs bėgti, taip dabar - sustoti. Panikos ašaros riedėjo skruostais, akys kaip pamišėlės lakstė į šalis, Helena galėjo tik stebėti, kaip pati save veda tiesiai mirčiai į nagus. Tai buvo absurdiška. Tarsi koks baisus košmaras, kai nuo tavęs nepriklauso niekas - gali bėgti, bet nepajudėsi iš vietos, gali šaukti, bet iš gerklės neišsprūs nė garsas, gali priešintis, bet pats nieko nepakeisi.
      Galvoje nebetilpo klausimai - kas vyksta? Kas šis nežemiškų galių turintis padaras ir ką jis padarė Aleksui? Kas laukia jos pačios? Tačiau apmąstymams laiko nebeliko, vos tik mergina įžengė į tikrąją miško tankmę ir suprato, kokia atšiauri iš tiesų yra laukinė gamta. Tamsūs ir šiurpūs medžių koridoriai, užžėlę nepraeinamais brūzgynais, trukdė judėti, aštrūs krūmai braižė veidą, plakė kojas ir rankas. Helena klupinėjo su kiekvienu žingsniu, tarsi tįsiama už įtempto pavadėlio nesugebėdavo tamsoje įveikti kelyje pasitaikančių kelmų, duobių ir išgriuvusių medžių. Drabužiai aplipo žemėmis, delnai nusibrozdino nuo dažno kritimo. Tuo tarpu plėšrūno kontūras grakščiai įveikinėjo visas kliūtis, sukeldamas tik vos girdimą šlumšėjimą. Staiga merginos kojos susipynė, ji užkliuvo už iškilusios šaknies ir griūdama lyg skudurinė lėlė nusirideno nuo pasitaikiusios pakalnės. Nespėjus nė atsikvošėti ji jau buvo priversta stotis, tačiau vos tik pakilo, nepakeliamas skausmas nutvilkė kairią kulkšnį. Atrodė, bus ją išsisukusi. Helena troško griūti atgal ant žemės ir nejudėti, užsikniaubti kaip maža mergaitė ir linguodama paverkti iš skausmo. Tačiau negalėjo. Nepavaldus kūnas tempė ją pirmyn, vertė atsistoti ir žingsniuoti sužeistąją koja, kaskart ją primynus sukeldamas agoniją. Jei šioji pradėdavo linkti, Helena turėjo šokinėti ant vienos, šlubuoti, tvertis medžių, tačiau sustoti negalėjo. Nė akimirkai. Pro sukąstus dantis veržėsi rauda ir sopulingas aikčiojimas, nuo sūrių ašarų baisiai griaužė įdrėskimus ant veido. Ji turėjo be paliovos žiūrėti žemyn, nes leisti sau nugriūti dar kartą tiesiog negalėjo, tačiau akimirkai pakėlusi akis Helena pamatė tolumoje žybsint šviesą. „Ar ten yra žmonių? „ Pagalvojo ji, pamažėle artėdama link šilta spalva nusidažiusių kamienų. „Bet kokiu atveju, jei tas grobuonis mane veda pas juos, jie taip pat tikriausiai turėtų būti kokie pamišėliai maniakai. Arba... Iš vis ne žmonės... „. Merginą iš vidaus draskė baimė ir paniką, galva plyšo nuo šiurpių scenarijų, kuriuos be perstojo kūrė jos fantazija.
      Po ilgo kančios kelio Helena suprato. Atėjome. Tai buvo vilkų buveinė. Eglės praretėjo, apsupdamos, atrodo, taisyklingą apskritimą sudarančią proskyną. Šalyse po išvirtusiomis medžių šaknimis juodavo urvai. Viduryje kūrenosi laužas. „Ar vilkai nebijo ugnies? „ Mintyse pati savęs paklausė Helena. Kad ir ką mergina būtų girdėjusi mokomosiose laidose apie gyvūnus, šie padarai, atrodo, nebijojo apskritai nieko. Jų čia buvo gal dešimt. Didingi gamtos tvėriniai, nuo kurių negalėtum atplėšti akių, jei stovėtum kitapus zoologijos sodo grotų, tačiau atsidūrus nuo šių plėšrūnų vos per žingsnį pamiršti jais žavėtis. Daugelis jų buvo pilki, tik kelių kailis šviesoje žybsėjo žalvariu, o vienas visiškai juodas, kaip derva plėšrūnas, užkalbėtojo akimis, atrodė tarsi tikras nelabasis. Išlindę iš savo urvų visi jie, lyg užuodę šviežieną suko ratus apie ugnį, urzgė ir galando nagus į velėną. Vilkas, kurį sekiau, sustojo ir iškėlęs snukį mėnuliui sustugo, tarsi pranešdamas, kad grobis jau čia. Jo kauksmas nuaidėjo tarp kamienų, perėjo kiaurai merginą, priversdamas kūną nueiti pagaugais.
      Staiga Helenai užgniaužė kvapą, kai kitoje proskynos pusėje, už besišvaistančių liepsnų, jos akys užkliuvo už prie medžio pririšto žmogaus. Jo rankos ir kojos buvo tvirtai supančiotos virvėmis, šalia lyg sargas budėjo vilkas. Žmogaus veidas prieblandoje atrodė nuvargęs ir išsigandęs, tačiau mergina atpažino jį akimirksniu:
      - Aleksai! - sušuko visa gerkle ir jau norėjo pasileisti tekina prie jo, bet neprireikė nė sekundės, kad suprastų, jog to padaryti negalės.
      Netikėtai šalia pririšto vaikino tamsoje kažkas sujudėjo. Pasigirdo duslus šakelių traškėjimas. Juodas siluetas artėjo link merginos ir jis buvo žmogaus. Heleną vėl išpylė šaltas prakaitas. Traškėjimas vis garsėjo, kontūrai ryškėjo, kol galop paaiškėjo, kad žmogus ne vienas - jam iš paskos eina dar kažkoks stambus plėšrūnas - veikiausiai taip pat vilkas. Išlindus iš po tamsos šydo silueto kontūrus apšvietė ugnies skleidžiama šviesa. Tai buvo moteris.
      Ji artėjo prie Helenos, įkandin sekama balto vilko. Jos judesiai buvo grakštūs, žvilgsnis skvarbus. Ji buvo prisidengusi drabužiais, pasiūtais iš odos ir kailio skaučių, rankas ir kulkšnis apsikarsčiusi kauliniais papuošalais, ant kaklo kabojo dantų vėrinys, o į susivėlusius juodus plaukus buvo prisismaigsčiusi varno plunksnų. Rankoje moteris laikė ilgą medinę lazdą, kurios viename gale buvo išdrožinėtas vilko snukis. Laukinė moteris.
      Vos tik jai pasirodžius, kiti gaujos vilkai iš kart pritūpė pažemėn, nunarinę galvą po savimi. Tarsi kokie ištikimi šunyčiai. Tik didysis baltas vilkas, taip ir liko išdidžiai stovėti moters pašonėje. Atrodo, buvo gaujos vadas, atras pagal pareigas. Moteris apėjo aplink laužą ir prisiartino prie Helenos tiek, kad tarp jos nosies ir pastarosios beliko gal centimetras. Mergina galėjo jausti jos karštą kvėpavimą tiesiai sau į veidą, užuosti keistą sumišusį medžio, muskuso ir šlapio šuns kvapą, dvelkiantį nuo jos tamsios odos. Laukinė moteris įkvėpė pilnus plaučius oro ir prisimerkė. Atrodė, tarsi taip pat ją apuostytu. Iškvėpusi atsitraukė.
      - Žmonių moterie, prabilk, kas tave atsiuntė mūsų žemėn? - sududeno laukinė, kimiu, giežtu tonu.
      Helena nesugebėjo išspausti nė žodžio, gerklėje strigo gumulas, net kvėpuoti buvo sunku. Ji tik spoksojo į laukinę laukdama, kada ją iškeps ant laužo arba tiesiog sudraskys žalią.
      - Atsakyk! - sušuko ji tiesiai merginai į veidą.
      Helena bandė prasižioti, bet iš jos burnos išsprūdo tik begarsis žiopčiojimas, atrodė, tarsi dustų.
      - Ar tau kas nors nupjovė liežuvį žmonių moterie? - pakreipusi galvą paklausė laukinė. Ji sugriebė Helenos veidą ir stipriai suspaudusi žandus pražiodė. Įkišusi pirštą burnon apžiūrėjo ir greitai atsitraukė. - Ne. Kalbėti tu gali. Taigi pirmyn, kas tave, ir tavo žmonių vyrą čia atsiuntė?
      - Aleksas... - Kaip mat išsprūdo iš Helenos lūpų.
      - Aleksas. - niekinamai sušnypštė laukinė -  Tai štai kaip vadinami tie silpni tavo rūšies kirminai. Raitosi, inkščia iš baimės kaip už uodegos pagriebtos žiurkės. Pilnatis man nesuteikia išminties, kaip ši atmatų rūšis turi tiek galios griauti. Jums čia nevieta! Mano žemėse to nebus! Miško deivės man aiškiai kalbėjo... Žmonės čia nelaukiami. O įsibrovėliams lemta sulaukti bausmės... Tik taip męs galime apsaugoti tai, kas mums dar liko! - ji iškėlė rankas į viršų ir kažką ėmė burbėti Helenai nesuprantama kalba. Keista moteris...
      Vilkas, visą laiką šnopavęs merginai į nugarą pasijudino, priversdamas Heleną eiti paskui jį. Jos kūnas vis dar buvo pavaldus. Jei ne, ji jau seniai būtų iš čia sprukusi... Nors ir su išnarinta kulkšnimi, nors ir apsupta gaujos išalkusių vilkų.
      - Eisha, užteks. Nebereikia. Paleisk ją, neeikvok jėgų. Dabar žmonių moteris nebepabėgs, - nustojusi murmėti laukinė keistu žvilgsniu pervėrė vilką, kuriam buvo pavaldi Helena. Tokiu pat, kokiu tas padaras pirmąją jiedviejų susidūrimo akimirką pervėrė merginą. Jų žvilgsniai sekundei užsirakino, bet po akimirkos vilkas, paklusdamas suskliaudė ausis ir kažkas joje tartum spragtelėjo. Helena pasijuto galinti judinti rankas ir kojas tada, kada pati to norėjo. Buvo laisva. Išmušė jos laikas, dabar ji galėjo bėgti. Tai iškart pastebėjo laukinė. Nesuprasi, ar skaitė jos mintis, ar tiesiog pajuto, tačiau priėjusi captelėjo ją už peties taip stipriai, kad Helenai net kaulai subraškėjo. Atrodė, tokia moteris ne vien žvilgsniu galėjo sutramdyti vilką, bet ir plikomis rankomis.
      - Žmonių moterie, tu niekur nebėgsi, antraip mano broliai atiduos tave miško deivėms ankščiau, nei buvau numačiusi, - laukinė griebė merginą už žąsto, nuvilko prie medžio, šalia Alekso, ir nuo klubų nusirišusi virvagalį grubiais judesiais suveržė tvirtą mazgą tarp gležno Helenos kūno ir nepajudinamo kamieno.
      - Kodėl tu taip elgiesi? - nuvargintu balsu prabilo Helena.
      - Nes tokia mano pareiga, žmonių moterie. Taip man liepia deivės, ir mainais už atliktą pareigą aš turiu savo galias.
      - Ar gali pasakyti, kas tu. Prieš paaukojamas kažkokioms deivėms aš bent jau norėčiau žinoti, kas tai padarė, - trūkčiojančiu balsu paklausė Aleksas.
      - Mano vardas Seula Matresa, reiškia - Vilko Motina. Ankščiau mane vadino Rebeka.
      - Nesupratau?
      - Ankščiau aš buvau toks pats žemės kirminas kaip jūs. Kai mano ūgis tesiekė vilko keteros. Pasiklydau. Mane rado mano sielos broliai, deivės atgaivino sielą ir prižadėjo, kad jei vykdysiu man paskirtą pareigą, leis man gyventi ir apdovanos.
      - Bet kodėl? Kodėl tavo pareiga yra žudyti nekaltus žmones? Mes... mes juk nieko nepadarėm... mes tik...
      - Nekaltus, - rūgščiai nusišaipė Seula. - Jūsų padermė yra niekingiausia visoje žemėje. Jūs tik manotės esantys visko valdovai. Galingiausi. Tik leisk jums įkelti koją į šventą žemę ir nepastebėsi, kaip šimtmečius puoselėta harmonija sudegs lyg sausi žolynai. Miško deivės nelaukia žmonių. O tai vienintelė išeitis jų atsikratyti.
      - Ne ne... Ne! Mes nenorėjom nieko pikto. Mes atėjom su taika, - panikos apimtas Aleksas bandė kažką sakyti, tada trumpam nusuko galvą į gretimais pririštą Heleną ir sušnibždėjo - Dievaži... Aš bijau tos moters. Ji nesveika.
      Seula, be abejo, tai išgirdo ir iš dėklo žaibišku greičiu išsitraukusi peilį prikišo jį Aleksui po smakru.
      - Tylėk, šlykštus kirmine, arba teks paaukoti tave deivėms be galvos, - vis stipriau spausdama ašmenis sušnypštė ji.
      Helena prapliupo raudoti. Nebeištvėrė. Skausmas maudė kulkšnį, šiurkščios virvės iki kraujo pratrynė riešus, o iš proto varanti baimė užvaldė visą kūną. Dabar ji mirs. Mirs ir Aleksas. Ir tikriausiai labai lėta, skausminga mirtimi. Mergina troško tik vieno - užsimerkti, o kai vėl pravers akis, suprasti, kad tai buvo tik bjaurus sapnas, susapnuotas akimirkai užsnūdus prie židinio, gulint ant Alekso kelių.
      - Gana plepalų. Deivės laukia, - pakėlusi toną skėstelėjo rankas viršun laukinė, priversdama Heleną krūptelėti.
      Seula nusisuko nuo jųdviejų ir nukreipė žvilgsnį į laužą. Jos rudos akys vėl ėmė švytėti ir staiga ugnis užsiliepsnojo taip, tarsi į ją kas būtų šliūkštelėjęs kibirą degaus skysčio. Liepsnų liežuviai šoko, lyg prisikėlę gyvenimui, spjaudydamiesi žiežirbų fontanais. Seula iškėlė rankas į viršų ir ėmė dainuoti kažkokią apeiginę dainą ta pačia nesuprantama kalba. Ji šoko apie laužą trypdama kojomis, sukdamasi ratu ir barškindama kaulinius papuošalus ant kūno. Tuo tarpu vilkai tarsi pasiuto. Visi su lig vienu ėmė staugti, lyg pritardami Seulai. Jie taip pat pradėjo sukti ratus apie laužą, išsirietę, pašiaušę keteras ir kaukšėdami dantimis. Seula dainavo vis garsiau, garsiau, kol jos kimus balsas visiškai susiliejo su vilkų staugimu ir virto vientisu, iš proto varančiu ūžimu.
      - Pasakyk! Pasakyk, kad liautūsi! - šaukė Helena, atrodė, bemaž prarandanti sveiką protą. - Maldauju, pasakyk, kad liautusi! Mano galva... Galva plyšta!
      - Viskas bus gerai, girdi - viskas bus gerai... Pažadu... - beveik vien lūpomis žiopčiojo Aleksas. - Pažadu.
      Staiga viskas nutilo. Laukinė moteris sustojo kaip įbesta, tada atsisuko į belaisvius ir ištarė.
      - Laikas.
      Plėšrūnai vėl tarsi užvaldyti atsigręžė į juos ir pasiruošę žudyti lėtai artinosi prie aukų. Jų suraukti snukiai drebėjo iš įniršio, putos dribo ant žemės.
      - Palaukit! Prašau palaukit! - ėmė rėkti Aleksas, kai tarp jųdviejų ir alkanų vilkų bebuvo likę gal keli metrai. - Palaukit! Ar mes galime derėtis!? - Helena klausiamai sužiuro į jį, tačiau laukinė, rodos, akimirkai suabejojo.
      Ji ištiesė rankas į šalis, taip akimoju sustabdydama artyn slenkančią gaują.
      - Kokį sandėrį? - Pakreipusi galvą paklausė Seula, jos nepešioti antakiai kaip mat susiraukė. - Kokį sandėrį man gali pasiūlyti žmonių sūnus?
      Aleksas pasimetė. Aiškiai nebuvo sugalvojęs jokio sandėrio, tačiau turėjo kažkaip suktis iš padėties. Tai buvo jų šansas išgyventi.
      - Juk... Juk tu irgi kažkada buvai žmogus, - ėmė lementi jis. -  Bet buvai išgelbėta. Deivės tavęs pasigailėjo todėl, kad sutikai joms tarnauti. Jos tavęs pasigailėjo. Tai kodėl dabar tu negali parodyti tos malonės, kurią kadaise tau parodė jos.
      - Neegzistuoja joks pasigailėjimas. To nebus! - įsiterpė Seula.
      - Mes... mes sutiktumėm deivėms tarnauti. Tik parašau... Nežudykit mūsų ir mes liksim amžinai ištikimi.
      Helenos akys išsprogo taip, kad, rodės, tuoj iškris iš akiduobių. Ji nesąmoningai ėmė purtyti galvą, norėjo sugriebti Aleksą už pečių, stipriai papurtyti ir sušukti „Ką sau galvoji?! Nori mus pasmerkti pragarui?! „, atrodo, jau geriau būtų mirusi, nei praleistų visą likusį gyvenimą vergaudama antgamtinėms būtybėms kažkokiame šiurpiame miške. Tačiau ji turėjo pasitikėti Aleksu. Tiesiog nebuvo kitos išeities.
      Seula tylėjo. Žiūrėjo į vieną tašką, nežinia apie ką mastydama. Akimirka virpėjo ore.
      - Gerai, - galop griežtu tonu tarė ji. - Gerai. Tai bus pirmas ir paskutinis mano malonės lašelis. Aš iškviesiu vyriausiąją miško deivę. Tebūnie ji jus teisia.