Mano atvaizdo šėšėlis

Kai dienos tampa kaip
Gyli be krašto praraja.
Jautiesi vienišas lyg
Adata įsmigus viduje.

Dangus ne toks jau mėlynas
Koks buvo mano sapnuose.
Nespėjusios rasos paragauti
Nuvysta gėlės laukuose.

Iš mano nuotraukos paveiksle
Beliko matomas šėšėlis,
Kuris pavirto spindinčiu,
Smulkiu kaip jūros smėlis.

Ir laikui bėgant norisi
Nuvyti tą tuštybės jausmą.
Išlįsti iš tamsvos vergovės
į pasaulį neturinčio skausmo.