Stebėjau jas... koketės, - pagalvojau. Pavydas tąsyk prisotino krūtinę, - ne pasigėrėjimas. Bet.. aš kūdikiškai trapus... Tad skubiai Ieškojau plausto, kaip pateisinimo, ar savųjų pranašumų... kitur.
- O štai aš sugebu mąstyti, - tariau, kaip, neva, neatremiamą argumentą.
Tyla.
- Gal ir pavydžiu jums, bet ir skundžiuosi tik dėl suvokimo ir silpnumą pripažindamas, - nusileidau.
Ir šįsyk man niekas neatsakė.
Jos tik sukosi ratu, naiviai plaikstėsi ir net per neatsargų flirtą su vėju, lūždamos, vis tiek atrodė pilnesnės gyvybės, nei aš.
- Įkalbėjote, - tariau. -Aš nebepavydžiu, - aš jumis gėriuosi.
Ir šįsyk man jau buvo atsakyta...
Gražus objektas, geri pastebėjimai dėl gyvumo, tačiau visumoje pats tekstas per silpnas. Trūksta sukoncentruotos jėgos. Tokiame trumpame tekste kiekvienas sakinys turi būti svarus, apgalvotas. Negalima mėtytis tokiais, organiškai neįsipaišančiais kaip "Tad skubiai Ieškojau plausto, kaip pateisinimo, ar savųjų pranašumų".
Taip pat jei remiatės gamta kažkokiai minčiai atskleisti - geraiu jau nuo gamtos tikrovės neatitrūkti, kitaip viskas pradeda atrodyti labai dirbtina ("per neatsargų flirtą su vėju, lūždamos" - ar matėt kada, kad smilgos nuo vėjo nulūžtų?).
Mintis graži. pasirinkta forma man taip pat patinka ir tinka, tačiau pritrūko gero išpildymo.
II