Nepritapėlė (4)

Šiaip mano sūnūs yra dvynukai. Tik gimę ne tą pačią dieną. Agatas – balandžio dešimtą, o Aldas – balandžio vienuoliktą. Už tai ir vadiname juos taip keistai: vyresnėlis ir jaunėlis. Čia tik tokiai kaip aš galėjo šitaip nutikti: dvynukai, bet kaip ir ne. Jie visiškai nepanašūs. Bet juk vienodų žmonių ir nebūna, ar ne.
Mano vyresnėlis, Agatas, - tikras gerumo įsikūnijimas. Lipšnus, meilus, tikras deimančiukas - tokios šilumos ne kiekviename rasi. Žinoma, dar neaišku, kas bus vėliau, kai virs paaugliu. Tuo tarpu Aldas – Agato priešingybė. Gyvas sidabras. Ne veltui jo vardas iš lietuviškos šaknies ald: -ald-ėti, „aidėti, skambėti“. Ir tikrai: nemoka nieko, absoliučiai nieko pasakyti tyliai. Būtinai turi, pavyzdžiui, anksti ryte visus sukelti ant kojų, jei pats jau yra prabudęs. Dar, žiūrėk, ims iš šaldytuvo pieną ir jį būtinai išmes ant žemės. Nugrubnagis, kaip sako mano mama. Užtat visada pilnas idėjų, tik baigti iki galo nėra linkęs.
Agatas visa galva aukštesnis už Aldą. Ir stambesnis. Mažylis – tikras kaulų vyniotinis (turbūt į mane). Jei pirmasis tikra tėvo kopija: tamsių, bet ne juodų plaukų ir šviesokų rudų akių, tai Aldas - šviesiaplaukis, garbanius (hmm, tokių giminėje lyg nėra), mėlynakis ir ilgomis riestomis blakstienomis. Kai užaugs, tikrai neatsimuš nuo mergų.
Už tai, kad vienam reiktų sumažinti svorį, o kitam rasti nišą iškrovai (fizika, pagalvojau), nusprendžiau leisti lankyti futbolą. Kodėl ne krepšinį? Na, aš nemėgstu vaikytis mados. Norėjau net leisti į regbį, bet, kai pagalvoju apie Aldą, kaip jį, vargšelį, prispaus prie žemės koks dešimtis sunkiasvorių... ašaros trykšta. Futbolas nėra tik bėgiojimas ir kamuolio spardymas. Jis reikalauja taktikos ir psichologijos išmanymo. Tai puiki kūno ir proto mankšta kartu. Vėl fizika, nuo jos nepabėgsi. Ir, kas svarbiausia, ką galiu pasakyti, jiems abiems patinka.
Čia turbūt kaltas praėjusią vasarą vykęs pasaulio futbolo čempionatas Vokietijoje. Kaip tik tąkart viešėjome pas draugus Hamburge, tai įsivaizduojate patys, kokia tvyrojo euforija aplinkui. Vien ką reiškia aibės įvairiataučių su sava atributika ir, žinoma, milžiniškos emocijos. Įsijunkite „Google“ vaizdo paiešką, užrašykite „futbolo emocijos“ ir įsitikinsite patys.
Mano vaikinai yra pirmokai. Pasakiau sau: kai bus antrakleckiai, žygiuos į treniruotes patys. Gana man. Kokia kaina: trys per savaitę parduoti vakarai tupinėjimui ant suoliuko, kai tuo tarpu galėčiau... Dar, žiūrėk, sekmadienį būtinai varžybos: prikepti kalną sumuštinių, nuvežti iki akademijos, po to parvežti. Būni tada lyg koks kareivis: nepramigti, laiku prisistatyti, laiku išeiti. Na, suprask, kaip pasiimti.
Dar, tiesa, buvome vienu tarpu susiklijavusi tokia kompanija, kai lakstėme su savo mašinomis iš paskos į varžybas, tai tada išvis... Treneris už tai, kad padėkotų, jog atvažiuojame kaip palaikymo komanda, žiauriai pyko. Atseit vaikus išmušame iš vėžių, nesusikaupia. Supykome ir nebevažiuojame. Tiesa, dabar treneris pats skambina, prašo, net maldauja, kad važiuotume... Pаньше надо было думать...
Na, bet kai abu parsiveža kokį medalį ar net geriausio turnyro žaidėjo taurę, visi vargai atsiperka akimirksniu. Imi nebeskaičiuoti nei kiek treniruotės, nei apranga ar turnyrai kainuoja.
O sekasi abiems labai gerai. Per dvejus metus, kai lanko, teko net lentyną naują nupirkti – nebetilpo dabar jau Agato penkios, o Aldo trys taurės. Apie medalius nebekalbu. Kaip nebekalbu (prisiminiau) apie tai, kad lentyną vyras kabino ištisus tris mėnesius, nors nupirkau dar kitą dieną, kai tik apdovanojimams ankšta pasidarė.
Medaliai... Jei parsiveža, sakykim, kokią bronzą, net nepatenkinti abu su tėvu liekame. Aišku, puikiai suprantame, kad neįmanoma visad laimėti tik pirmas vietas. Be to, ir nenaudinga: jei iš dviejų paeiliui turnyrų grįžta su aukso medaliais, tai po to seka visiškas krachas. Negalima varžovų neįvertinti, vis kartoju jiems. O jie jau būna iš anksto juos nurašę.
Kodėl aš, o ne vyras vedu vaikus į treniruotes, tuo labiau, kad ši sporto šaka tikrai vyriška? Tai kas per klausimas - kaip čia be manęs!.. Viena, jam futbolas tikrai nepatinka, sako, dvidešimt durnių laksto paskui vieną kamuolį, antra, mano Gintas yra labai užsiėmęs. Jis - tarptautinės klasės sporto meistras, lankininkas. Robinu Hudu jį vadiname. Ne tik aš, vaikai, bet ir aplinkiniai.
Treniruotės Gintui vyksta kasdien dukart per dieną. Dar vaikus treniruoja. Vėlai vakare grįžta visiškai nusilesęs. Ką jau bekalbėti apie treniruočių stovyklas, varžybas, kai dingsta iš namų savaitėms, mėnesiams. Jis tikrai labai užsiėmęs. Sako, tau gerai, tu namie, o aš amžinas keliautojas. Gerai, kad dar nepridūrė – laiku. Kur jis pridurs! Gintas – realistas, ne taip kaip aš, svaičiotoja. Čia ir vėl ta fizika mums tinka: du priešingi poliai traukia vienas kitą. Aš mielai vietoje jo iškeliaučiau į kokį Tibetą... O jam (bent jau taip sako) labai sunku skirtis su šeima ir už tai kalti kiti, tik ne jis. Va ir šįryt, kai bumbėjo, kad turi vykti į Prancūziją, kalčiausia likau aš.
Konfliktas gadina žmonių nervus, sveikatą, pelenais paverčia tai, kas dar ką tik atrodė brangu, todėl aš, vadovaudamasi šia taisykle, šiuo atveju būnu tas laidininkas, sugeriantis visų emocijas. Puikiai suprantu, kad reikia kažkam nusileisti, nes tik mažiausiai suprantantis žmogus asmuo turi tvirčiausią nuomonę. Dėl ko net ir širdy džiaugiuosi, kad vėl per tą laiką, kol brangiausiojo nebus, galėsiu atsipūsti. Kaltinti lengviausia kitus, nors pats kaltas, kad pasirinko tokį kelią. Kaip, beje, ir aš tokį vyrą. Cha-cha-cha.
Gintą galiu vadinti savu, jis mano, jis priklausomas nuo manęs. Kaip vaikas. Apskritai moterys, rašo psichologai, greičiau už vyrus nustato, kuris žmogus jai tinka. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Už tai per daug ir neverkšlenu, kad nešu šitokį kryžių. Nors kartais labai skaudu pasidaro, kad mūsų šeimoje yra tik kitų gyvenimai, vertybės, bet ne mano. Už tai ir nenuostabu, kad gavau būtent tokio turinio laišką. „Apgailestaujame“.
Che. Kas man iš to? Ir aš apgailestauju, kad laiką sau galiu skirti tik kartą per parą – naktį. Naktį galiu kalbėti sau, su savimi, pyktis, diskutuoti, o svarbiausia, būti savimi. Ir niekas nepamatys, kad kvanktelėjau. Galiu visą save išlieti ant popieriaus. Užtraukti žaliuzes ant langų, kaip kažkada sakė mano mokytoja... Tik kaip visada teisus toks vienas diedas iš studijų laikų: pirmą kartą truktelėjus už virvutės, žaliuzės atsidarys ne į tą pusę...
-Mama, užrišk batus! - šaukė vienas per kitą.
O aš:
-Tai kam tada tėvas davė po dešimt litų, a?
Kai Gintas davė vaikams po tuos dešimt litų, abu vyrukai labai rimtai prižadėjo kuo greičiau išmokti užsirišti batus.
-Tuoj pat, kai grįšime namo, turėsite juos man atiduoti! - apsimečiau griežta.
-Neeee.., nu mama, nu...
Aš gerietė. Tą ir vaikai žino, gal net tuo naudojasi. Kas daugiau pakels uodegą, jei ne pats sau, ar ne? Žinoma, kad neimsiu. Paprasčiausiai tik baimė varo visa ką į priekį. Man toks postūmio būdas gana įdomus, tad ir praktikuoju.
„Baimė – tai tikro ar tariamo pavojaus bijojimo jausmas... “ - pernai skaičiau tokia tema lekciją didžiulei auditorijai. Pačiai, prisimenu, tada nuo baimės linko keliai, pylė šaltas prakaitas. Baisu yra tik prieš kitus žmones, prieš save patį - ne. Ypač, jei sau nemeluoji. Jei išdrįsti pasakyti, ko tu iš tiesų nori. Jei tau nesvarbu, ką kiti pagalvos. Jei myli save, meilė leis tau būti savimi.
Ir tikrai. Už tai nebaisu naktį atsikelti ir imti rašyti. Aš tada būnu labai toli nuo kitų. Tik menas...
-Sėskitės.
Tikras džentelmenas tas vieno berniuko tėtis iš treniruočių. Jis gana dažnai siūlo savo paslaugas – pavėžėti. Juk ne gaila, pakeliui.
Mano pagrandukai nė neklausė, ar galima, jau ropštėsi į mašinos vidų. Aš, žinoma, susigėdau.
-Kur kojas dedi, Aldai! Agatai, nusiimk kuprinę!..
Keista, bet vis dėlto tas trečiasis Niutono dėsnis veikia. Tikrai niekas nesikartoja: nuėjome pėsčiomis, o grįžome ratuoti.