Rudenį pražydusi obelis

gulim po rudenį pražydusia obelim
į šakas įsipynę į šaknis įsiraizgę
gražumas toks kad net gomurį dilgina
pavasarinės obelys taip žydėti nemoka

o tas saldumas ore virpantis
nepamenam tokio o gal pamiršom
žiedlapių bučiniai ant veidų gulantys
rodos nė nejautėm jų anuomet
pro sodus skubėdami
gal pamiršom

kvepėjimo lig debesų stulpu kylančio
neatsigeriam
to tai sakyk nebūtume pamiršę
juk nebūtume

apsvaigę aplink nesižvalgom
tik akių krašteliuose avys ganosi
ir vis žiūri kur mes vis žiūri
iš rankų maitintos delnais nuglostytos
tavo trys mano pulke dar ir ėriukas

jei ruduo toks gražus laikysis
pjauti reikės nekenčiu kraujo
juk iš rankų maitintos prieraišios romios
nenoriu kraujo nenoriu
gal nė garso nebus tylėdamos mirs

vistiek ausis delnais užsispauskim
akis stipriai užmerkim
žiūrėkim pro apsnigtas šakas į dangų
bičių dūzgesio klausykimės

sakyk ne kraujas ten obuoliai
mūsų delnais nuglostyti