MeškiukasŠis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“ ir užėmė I-ąją vietą tarp prozos kūrinių.
Oras tiesiog spirgėjo nuo karščio. Kiekvienas akmuo, smėlio kruopelė tvoskė nepakenčiama šiluma. Samuelis pasitraukė po pastoge. Prakaitas kiaurai permerkė drabužius ir dabar skaudžiai graužė odą, ypatingai ten, kur neatsargiai užkliudyta brūkštelėjo dygliuota viela.
Jis atgalia ranka nusibraukė šlapią kaktą ir sumirksėjo, stengdamasis bent kiek sudrėkinti akių obuolius, kurie liepsnojo taip, lyg į juos kas smėlio pripylęs būtų.
- Vargšas. Tokia mirtis.
Samuelis tylėjo, visa poza ignoruodamas seserį.
„Vargšas“?
Jis nusispjovė. Ten, kur krito šykščios seilės garsiai sušnypštė smėlis.
Tas „vargšas“ sugebėjo išlaužti tvorą, bet nepastebėjo pačių paprasčiausių spąstų. O kilpai užveržus koją dar ilgai veržėsi į priekį, visai nepaisydamas vielos, iki kaulo pjaunančios odą, gyslas ir raumenis.
O tada jį pribaigė karštis.
Samuelis šiame daržo sklype lankydavosi retai. Paskutinė smėlio audra sunaikino visus aguročius, o žemė taip ir nebeatsigavo. O be to – atvėrei vartelius, užrakintus stora sena spyna, perbėgai lieptą virš išdžiūvusio upelio, pilno šiukšlių ir boluojančių varliagyvių kaulų ir įėjimas į Tunelius ranka pasiekiamas. Ten taip tamsu, šalta ir ramu. Ar iš ten pūslėtasis ir atslinko?
Samuelis ketino vėl nusispjauti, bet susilaikęs nurijo seiles. Nėra čia ko drėgmės lašeliais švaistytis.
- Vargšas. Tikiuosi, kad jų čia rasiu dar daugiau, - pasišaipė Samuelis, paslapčia stebėdamas seserį. Šįkart jau ji tylėjo.
Jei spąstuose gulėtų laukinis šuo ar žiurkė, jie kuo puikiausiai tiktų pietums. Bet ne šįkart. Vaikiną pykino vien mintis, kad teks liestis prie to išpampusio kūno, mažai kuo primenančio žmogų.
- Ir dar spąstus sugadino. Geriau būtų griovyje nusibaigęs.
Samuelis ištraukė kaištį, laikantį vieną spąstų galą ir įsirėžęs trūktelėjo negyvėlį paskui save.
Paliks jį ten. Prie Tunelių. Jei ten laukia nakties laukia daugiau išsigimėlių, ore ant vielos tabaluojantis kūnas privers juos dar kartą pagalvoti.
Ši mintis pataisė vaikino nuotaiką. Galbūt diena ir nebuvo visiškai prarasta.
***
Tėvas stropiai dalino pomidorus iš molinio dubens ir peiliu lygiomis dalimis pjaustė kiaulienos kumpį. Šiandien duonos nebuvo. Greičiausiai jos nebus labai ilgai. Šeima tik girdėjo esą visus pasėlius naikina nežinoma liga, o paskutinius grūdų likučius saugomi pačiai juodžiausiai dienai, kada grūdas ar viena riekė kainuos tiek, kiek dabar atiduodi už maišelį šovinių ar degalų baką. Bet Samuelis kantriai kentė. Galbūt rudenį viskas pasikeis?
- Prieik, sūnau mano, - tėvas pamojo ir pasislinko, palikdamas ant suolo šiek tiek vietos.
Samuelis veikiau sudribo, nei atsisėdo. Šiame mažame kambaryje, kuriame susirinkdavo pietauti ir aptarti svarbiausių įvykių, tvyrojo nepakenčiamas triukšmas. Garsiausiai šūkaliojo nėščioji Alva – pati vyriausioji iš seserų bei - pati kvailiausia ir labiausiai išsigimusi. Ji išdidžiai plekšnojo per gerokai išsipūtusį pilvą ir kraipydama klubus čepsėjo lūpomis lyg žuvis, išmesta į krantą.
- Juk ji man pagimdys sūnų. Antrąjį, - ne be išdidumo sukuždėjo tėvas ir paplojo Samueliui per petį, - pas ją vien tavo motinos kraujas. O ji juk atsivedė tave.
Alva pastebėjusi susižavėjusį tėvo žvilgsnį dar labiau pasiuto kraipyti klubus ir, apimta to nesuprantamo užsidegimo, trenkė delnu šaliai sėdinčiajai. Pastaroji susigūžė, išsišiepė, tačiau atsitraukė. Įtvirtinusi savo padėtį Alva pagaliau nurimo ir atsisėdo ant suolo. Bet vis gręžiojosi ir iššaukiančiai grūmojo kumščiu.
- Taip, bus sūnus. Gal bent jis sugebės išmokti skaityti, - tėvas priekaištingai dėbtelėjo į Samuelį.
Samuelis tylėjo, spoksodamas į savo juodas nuo žemės darbų rankas. Valandų valandas tėvas kalė į galvą raides, versdamas išmokti bent kelias iš jų, tačiau jau po kelerių akimirkų viskas vėl tapdavo nesuprantamais ir keistais kringeliais. O skaičius jis atpažino. Dar būdamas mažas garsiai skaičiuodavo iki šimto, laukdamas tėvo pagiriamo žodžio ar padrąsinančio žvilgsnio.
Nesulaukė.
„Kam tie skaičiai reikalingi? Aš nemokėjau skaičiuoti, mano tėvas nemokėjo, mano tėvo tėvas net nežiūrėjo į tą pusę“- kalbėdavo tėvas ir grįždavo prie savo darbų.
- Pasakok.
Samueliui prireikė kelių gerų akimirkų susivokti ką tėvas nori išgirsti. Na kaip gi, juk Dora bus viską pasakiusi.
- Pūslėtasis. Nieko ypatingo, - tačiau prisitraukti dubens su valgiu vis dar nedrįso. Kankino nuojauta, kad tėvas to neleis.
- Taip. Pūslėtasis. O kaip gi.
Nutilo net moterys. Kambaryje tvenkėsi audra ir visi žinojo virš kieno galvos ji pati tirščiausia.
- Ar sutvarkei tvorą, kaip žadėjęs? – lipšniu balsu paklausė tėvas, vartydamas tarp pirštų šaukštą.
- Neužteko vielos.
- Ir todėl palikai mus neapsaugotus?
- Neužteko vielos, - mechaniškai pakartojo Samuelis.
- Juk žinai, kur jos yra. Ar ne, sūnau mano?
Nors tėvas balso tono nepakėlė, tačiau nutilo net Alva. Žinoma, Samuelis žinojo. Bet šiurpas nukratydavo vien pagalvojus apie tuos tamsius tunelius ir ryškiai žibančias mažas akis, užsidegančias tik ten, kur būdavo tamsiausia. Žengdavai į priekį ir žiburėliai atsitraukdavo atgal, atkakliai laikydamiesi tamsos ribos.
Samuelis niekada tų padarų nematė, tik kartą užtiko kaulus, greičiausiai elnio. Kiekvienas kaulelis stebėtinai dailiai perkąstas pusiau, neliko nė mažiausio odos skivyto. Tėvas girdavosi, esą jaunystėje Tunelius išlandžiojo skersai išilgai, dažniausiai net visiškoje tamsoje. Bet Samuelis tuo mažai tikėjo, nors niekada ir neužsiminė apie savo abejones.
- Manau, kad tinkama bausme tau bus alkis. Juk taip mus mokė?
Samuelis vis dar tylėjo. Visą dieną laukė tos akimirkos, kada pagaliau suleis dantis į sultingas daržoves ir gaus puodelį, sklidiną drungno ir žeme atsiduodančio vandens. Tėvas irgi laukė. Kantriai, kaip tie nematomi naktiniai padarai. Jis tyčia pastatė antrą dubenį, prikrautą stambiausių ir sultingiausių kąsnių, pripylė puodą vandens ir paraikė kumpį. Ir dabar, tarsi visagalis dievas, didingu rankos mostu nustūmė dubenį ant žemės. Keletas pomidorų gabaliukų suknežo nuo smūgio, bet kiti visiškai sveiki nusirideno po stalu.
Pirmoji pratrūko Alva.
- Kvėlis, kvėlis, kvėlis.
Ji užlipo ant stalo ir baksnodama pirštu į jaunuolį kartojo tuos pačius žodžius. Paskui ją pasekė ir kitos ir netrukus patalpą pritvindė gausybė spigių balsų. Tik tėvas sėdėjo rankas ramiai susidėjęs ant pilvo ir atlaidžiai šypsojosi. Bausmė atlikta.
***
- Samueli, ei, Samueli.
Jis tuoj pat pašoko, kaip pašokdavo nuo kiekvieno garso už metalinės sienos. Prietemoje žibėjo du žiburėliai. Tik juose nebuvo pykčio ir neapykantos . Vaikinas viena ranka nustūmė storas užuolaidą, leisdamas tekančiai saulei apšviesti jo mažą kambarėlį.
Dora stovėjo prie pat durų, atsitraukusi atgal, pasisukusi taip, kad nebūtų matyti jos kreivos kupros ir pilnai nesusiformavusios rankos, veikiau panašios į nuvytusią lianą.
- Karavanas.
Šis stebuklingas žodis visiškai išblaškė paskutinius sunkaus miego likučius. Net, rodėsi, mažiau riaumoja tuščias pilvas.
- Atnešiau...
Samuelis plėšte išplėšė iš jos rankų maišą, pilną įvairių daiktų, rastų už dykynės ir skubiai išbėgo laukan, mintyse keikdamas Dorą, kuri moteriškėdama tapo vis įžūlesnė.
Samuelis šįkart net nesustojo pasigrožėti saulėtekiu. Karavanas! Karavanas atkeliavo! Šiuo metu negalėjo būti nieko svarbiau ir jei pavyks išmainyti naudingomis kainomis, tėvas galbūt atleis.
Didžiules griaudėjančias mašinas girdėjai už daugelio mylių. Jos spjaudėsi neįtikėtinai stambiais ir tamsiais dūmais, riaumojo garsiau už kalnus. Bent jau taip manė Samuelis. Jis niekada nebuvo matęs nieko didingesnio, skleidžiančio tokią galybę ir baimę. Tik dievai galėjo sukurti tokius neįveikiamus įrankius. Pirklys Jasperas visada juokdavosi išgirdęs šiuos žodžius. Bet niekada nepaaiškindavo kodėl.
Samueliui priėjus arčiau visos mašinos nutilo. Ore dar tvyrojo sunkus sudegusių degalų tvaikas, o menkas vėjas sunkiai kovojo su ore tebesklandančiais juodais dūmų kamuoliais. Karavanas visada sustodavo tik šioje vienoje vietoje – plyname lauke. Mašinos ratu apsukdavo trūnijančius griuvėsius ir pasilikdavo iki sekančio saulės patekėjimo.
Tėvas kažkada bandė atkelti riboženklį arčiau gyvenvietės. Bet mašinos net nestabtelėjusios nuvažiavo tolyn ir tais metais daugiau nebepasirodė. Tik iš tolumos atbildėdavo jų riaumojimas.
Žengdamas siauru praėjimu tarp dviejų mašinų, specialiai paliktu tik vienam žmogui praeiti, Samuelis juto skvarbius ir kartais nedraugiškus žvilgsnius, įsmeigtus tiesiai į jį. Karavano varovai stengėsi visais įmanomais būdais slėpti veidus, užtraukdami juos keisčiausiais daiktais. Taip skelbė jų religija. Jaunuolis iki šiolei atsimindavo juodbruvį dičkį, veidą paslėpusi po neišdirbtos odos skiaute su akims išpjautomis angomis ir siaubingai dvokiančios surūgusia mėsa.
Dora sekė paskui iki pat klampaus smėlio liūno ir tada sustojo. Tiek jai buvo leista prieiti.
„Ji tavo sesuo? “- teiravosi pirklys Jasperas prieš trejas žiemas.
„Taip“
„Ir tau su ja reikia susilaukti palikuonių? “
„Taip“ -atsakinėjo Samuelis, nesuprasdamas, kuo taip šiam keistam žmogėnui taip parūpo Dora.
„Bet juk tai nenormalu“- pirklys Jasperas pasiglostė ilgus ūsus, siekiančius krūtinę, - „o tavo tėvas miega su savo dukromis? “
„Taip, savas kraujas turi likti viduje“
„Juk tai nedora“- pasišiaušė pirklys, - „prakeikta kraujomaiša. Ar čia trūksta moterų? “
Samuelis nežinojo nei kas yra kraujomaiša, nei kada buvo matęs kitas moteris. Tuo jų pokalbis ir baigėsi. Pirklys Jasperas keikdamasis išvijo Dorą, vadindamas ją „buku ir siaubingu išsigimėliu“, o Samueliui liepė nešdintis kuo toliau ir nesirodyti. Sunku buvo suprast ko jis taip pasiuto.
Bet šįkart bijota veltui. Pirklys Jasperas stovėjo prie pat įėjimo ir draugiškai šypsojosi, demonstruodamas savo neeilinę atmintį vardams.
- Jaunasis Samueli. Užeik, užeik. Jauskis patogiai.
Čia buvo ta vieta, kurioje Samuelis jausdavosi mažiausiai patogiai ir saugiai. Tėvas nuo mažens kalė į galvą, kad reikia saugotis visų, net paties savęs ir primindavo apie beprotybę, apėmusią jo žmoną, Samuelio motiną.
„Bet“- mostelėjo tėvas pirštu, -„ visada privalai likti stiprus. Negalvok, kad man nesudrebėjo ranka kai reikėjo ją nukirsdinti užėjus eilinei beprotystės bangai. Juk turėjau apsaugoti savo likusią šeimą“
Pirklys Jasperas išdidžiai mostelėjo į nedidelę palapinę, suręstą pačiame viduryje ir palaukęs kol Samuelis atsisės, įsitaisė priešais, nukeldamas nuo dujinės viryklės jau įkaitusį arbatinuką.
- Už švarius delnus, - pirklys pripildė puodelį, padarytą iš senos sulūžusios skardinės, ir ištiesė Samueliui, - ir už šiltas kojas, - užbaigė tradicinį savo pasisveikinimą nupildamas kelis lašus ant žemės ir vikriai susiversdamas dar verdančią kavą į burną.
Jo žandai juokingai išsipūtė, o akys apsiašarojo, bet pirklys tik atsikrenkštė ir mechaniškai nusibraukė ūsus. Samuelis nedrįso išsiplikyti gerklės, tad tik atsargiai gurkštelėjo.
- Kas naujo?
Samuelis susimąstė, bet nieko negalėjo prisiminti, kas galėtų sudominti pirklį. Puikiai žinojo, kad jo galvos geriau nekvaršinti apie sausrą, kiek pomidorų neatlaikė sūraus lietų ir kiek kartų teko taisyti vandens siurblį. Lygiai taip pat jis pradėdavo nuobodžiauti išgirdęs apie plėšikaujančias gaujas ar Tunelius. Ne, pirkliui Jasperui tai buvo tik menkniekiai, nedominantys to guvaus proto.
- Tie patys vėjai.
- Cha, - nusijuokė pirklys, - tada jūs akli kaip kurmiai.
Samueliui teko vėl kantriai laukti. Pirklys prieš kiekvienus mainus mėgdavo kuo ilgiausiai šnekučiuotis, kiekvieną reikšmingą įvykį pradėdamas didžiausiu puodu kavos, kurios jaunuolis taip ir nespėjo pamėgti. Tik ne šįkart.
Pirklys Jasperas vis dažniau reikšmingai žvilgčiojo į Samuelio atsineštą maišą ir lingavo į šonus, visai kaip ta juokinga statulėlė, rasta po senu sutrūnijusiu nežinomos mašinos laužu.
- Na, ką gero sumedžiojai?
Samuelis suprato šįkart ilgų pasakojimų neišgirsiąs. O taip tikėjosi čia užtrukti iki vakaro. Bet liko tik rodytis turtus.
- Oooo, - sušuko pirklys Jasperas, paėmęs į rankas metalinį smarkiai surūdijusį mechanizmą, kurį Samuelis palaikė vandens surinkimo siurbliu, - iš kokio prakeiktojo atėmei?
- Tuneliuose, - apsiribojo tokia striuka informacija jaunuolis.
- Turėsi man kada juos parodyti.
Abu jie nusijuokė, puikiai suvokdami, kad Samuelis net pirštu krypties neparodys. Medžiotojo plotai, tai jo šventas reikalas.
Kiti daiktai pirklio taip smarkiai nebesužavėjo. Net gi maišelis kulkų, kuriuo Samuelis taip didžiavosi ir svajojo, kad už jį gaus jei ne du bakus degalų, tai bent vieną tikrai. Sklidiną.
- Nepyk, bet čia visa kita tik šiukšlės, - pirklys Jasperas ranka nustūmė maišą, parodydamas kad daugiau nieko nebereikia, - matau, kad esi nusivylęs. Bet tikėk – už šitą daikčiuką, - jis pakilnojo mechanizmą, - gerai atseikėsiu.
Samuelis norėjo pasiginčyti, kad tas keistas indas tikrai mažiau vertingas už saują kulkų, plastmasinį indą ir neperšlampamą dėklą, kurio tik apačią reikėjo pataisyti.
- Žinoma, - garsiai svarstė pirklys, - jį teks ilgokai tvarkyti, bet vis geriau, nei nieko. Ar ne, Samueli? Ko norėsi? Galbūt šitą?
Pirklys išdidžiai pamojo berniukui ir tas tuoj pat suskubęs atvilko lagaminą metaliniais kaustytais kampais. Baimingai atvėrė dangtį ir suskubo atsitraukti.
- Štai, - pirklys atsargiai iškėlė kaulą, - ką manai?
Samuelis susiraukė. Kaulas, kaip kaulas. Primenantis blauzdikaulį, tik kur kas didesnis.
- Nesuprantu...
- Ko nesupranti? Geras daiktas turi būti mainomas tik į gerą. Čia milžinkaulis.
Jaunuolis tik atsiduso. Ir vėl tos paikos pirklio pasakos. Galbūt jei kaulas tebebūtų su mėsa, dar vertėtų apsvarstyti. Bet pirklys kažkodėl labai didžiavosi šia savo preke. Sukinėjo prieš saulę, vartė, norėdamas aprodyti iš visų pusių.
- Pats geriausias, kokį radom. Apsaugo nuo visko – žiurkių, šunų, atbaido net plėšikus, o svarbiausia – milžinus. Man, žinoma, labai gaila skirtis, bet...
Samuelis atidžiai žvelgė į pirklio veidą, bandydamas pagauti jį meluojantį. Bet priešingai – akyse žibėjo tikrų tikriausia nuoskauda, lyg jam tektų atsisveikinti su pačiu brangiausiu daiktu.
Norėjosi pirkliui pasakyti, kad žiurkės ir taip nesirodo, šunys vengia, nes jų mėsa ne ką blogesnė nei elnio, plėšikai į tokią dykynę net neužsuka, o milžinai... juk tai išvis pasakos.
- Ne, norėčiau ko nors tikrai vertingo.
- Vertingo. Bet... tu pažiūrėk į jį, - pirklys iškėlė kaulą dar aukščiau, - o kas čia, po velniais, jei ne pats tikriausias aukso kiaušinis?
- Nežinau, kas yra aukso kiaušinis ir labai nustebčiau pamatęs tokį, bet milžinai neegzistuoja ir tokių šiukšlių į namus netempsiu.
Jau sekančią akimirką Samuelis pasigailėjo savo žodžių. Atrodė, kad tuoj pirklys mostelės ranka ir tie kaukėti vyrai sėdintys miegančių mašinų viduriuose suvarpys jaunuolį kulkomis.
- Tu vadini mane, pirklį Jasperą iš Ebėjų giminės, melagiu? Ar žinai, berniūkšti, ką šios akys yra mačiusios? Miestą dykumoje, užpustytą iki pat stogų, ten žibintai dega kiaurus metus, o viduje, senais koridoriais, vaikšto dvasios, mintančios gyvaisiais. Šios akys, - pirklys Jasperas patempė akių vokus žemyn, parodydamas baltymus, - matė milžinus, kuriais tu netiki. Jų akys kaip mašinų žibintai, o rankos – kaip kaminai. Tos silpnos akys regėjo sutvėrimus, iš savo kaulų gaminančius tokius pačius pabaisas. Tos akys, berneli, matė kur kas daugiau, nei tu pasvajosi, prakeiktas kraujomaišos vaisiau.
Samuelis suvokė kad paskutiniai žodžiai buvo skirti jį įžeisti, bet nepajuto jokio pykčio. Tik pakėlė daiktą, kurį pirklys bandė išmainyti į pliką kaulą, įkišo jį į maišą ir apsisukęs nupėdino atgal prie išėjimo, eilinį kartą galvodamas apie keistąjį pirklį – juk vienas žodis ir tas maišas atsidurtų svetimose rankose, o jo subjaurotas kūnas – griovyje. Bet karavanas laikėsi keisto garbės suvokimo.
- Ir išvis tau laikas pasaulį išvysti, tegul jis nėra toks gražus, kaip anksčiau. Nori nemokamo patarimo? - putojosi pirklys, - prakeiktas benkarte, ar nori patarimo? Bėk iš čia, kol pats visiškai neišsigimei.
Pirklys kurį laiką patylėjo, piktai sumojavo ir pridūrė:
- Tiesą sakant tau jau nebėra kur daugiau išsigimti. Dekit pragare, prakeiktųjų gauja.
***
Tėvas net neįleido jo į valgomąjį, vadindamas Samuelį „klaikiausiu nesėkmės vaisiumi“.
Samuelis ilsėjosi savo gulte, jausdamas vis stiprėjantį silpnumą. Už sienos trūkčiodamas dirbo vandens siurblys, eikvodamas paskutinius degalų likučius. Kada vėl atvyks karavanas? Gal po mėnesio, o gal po dviejų. O degalai baigsis jau po geros savaitės. Tėvas kruopščiai išvarvino paskutinius degalų lašus ir reikšmingai dėbtelėjo į Samuelį, garsiai šnekėdamas, kad teks apriboti vandens atsargas. Jaunuolis vien iš žvilgsnio suprato kieno sąskaita tai bus padaryta.
Tyliai girgžtelėjo durys. Samuelis pašoko.
- Nešdinkis, - suurzgė, atpažinęs Dorą, - baik valkiotis po mano kambarį. O gal ateini vagiliauti? - iš pykčio suraukė kaktą ir suspaudė kumščius.
Doros vengė net tėvas, sakydamas, kad ji yra dar baisesnė už netikėlį sūnų ir geriau jau būtų užspringusi gimdama. Tad jei Samuelis ją ir sumuštų, niekas per daug nekreiptų dėmesio.
- Aš išeinu.
- Tu? Išeini?
- Taip. Zebulonas mane užtarė prieš pirklį. Keliausime į Šiaurę.
Doros akys švytėjo iš džiaugsmo net tamsoje, bet Samuelis vis galvojo, koks išsigimėlis norėtų vestis kartu Dorą. Ir tik po kiek laiko pagaliau suvokė likusius ištartus žodžius.
- Pirklį?
- Tyliau, - ji prišoko artyn ir užspaudė delnu burną.
Samuelis pasimuistęs atsitraukė ir nusispjovė.
- Kas tave ims.
- Mane jau pasiima. O čia tau. Jasperas atsiprašo už savo elgesį. Jis keistas, bet teisingas.
Dora ištiesė nedidelį ryšulėlį, bet matydama, kad Samuelis neketina jo paimti, atlankstė ir pakėlė aukščiau.
Samuelis nevalingai nurijo seiles. Priešais jį gulėjo kuo tikriausias duonos kepas ir vytintos mėsos gabalėlis.
- Tai... malonu...
- Čia už tavo tylėjimą. Bent kol išeisiu. Neatiduok visko seserims.
Dora mindžiukavo nuo vienos kojos ant kitos, juokingai krypuodama į šalis. Iš visos jos povyzos galėjai matyti, kad jaunoji moteris nori atsisveikinti, bet Samuelis tebestovėjo atkakliai sunėręs rankas ant krūtinės.
- Pirklys prašė perduoti, kad jie čia daugiau nebegrįš ir tau vertėtų bėgti.
Samuelis išsižiojo. Nebegrįš karavanas?
- Žemiau mūsų išvis nieko nebėra, karavanui neverta sukarti tokio kelio dėl kelių niekniekių. Bėk, Samueli į vakarus, surask žmogų, vardu Geležinis Titnagas. Ir daugiau niekada nebegrįžk. Taip pasakė pirklys Jasperas. Sudie, daugiau niekada nepasimatysim.
Dora išėjo taip pat tyliai, kaip ir įėjusi, palikusi tik ryšulį su duonos kepalu ir mėsos gabaliuku. Bei pilną galvą sujauktų minčių.
***
Samuelis stovėjo sklypo pabaigoje ir klausėsi tolumoje riaumojančių mašinų. Kažkurioje iš jų sėdėjo ir Dora bei, turbūt, žiūrėjo į savo buvusius namus.
Riaumojimas dar ilgai skambėjo ore. Net išnykus paskutiniam dūmų kamuoliui. Saulė svilino neuždengtą odą. Kylantis karštas vėjas pranašavo dar vieną smėlio audrą. Kiek tik Samuelis regėjo, aplinkui nebuvo jokios gyvybės. Štai ten, kur žemė suformavusi kalvą, žioji anga į Tunelius. Pūslėtojo kūno ten nebebuvo.
Kartais kildavo kvailos mintys, jog tunelis veda į kitas žemes. Bet jau sekančią akimirką prieš akis stodavo vaizdas, kaip jis stovi pačiame tunelio gale su gęstančiu žibintu, o aplinkui vis stiprėja ryškus švytėjimas.
Ten, kur leisdavosi saulė, stiebėsi sausi medžiai, visiškai praradę lapus ir šakas. Juos kirvis įveikė. Tik kamienų Samuelis negalėjo net įkirsti, tad teko atsisakyti tos minties.
Kodėl jis irgi negalėjo iškeliauti su Dora? Galbūt ji to nepasiūlė norėdama visiškai nutraukti bet kokius ryšius su praeitu gyvenimu?
Visi Samuelio daiktai buvo čia, užkasti šalia lysvės, kurioje taip ir nesužaliavo obelys.
- Kažin, kur susiruošei. Gal paskui tą parsidavėlę? Gal pats ir padėjai išvogti paskutinius degalus? A?
Už jo stovėjo tėvas, viena ranka remdamasis į storą lazdą, o kitoje laikydamas seną šautuvą, paliktą dar jo tėvo tėvui. Sename suvargusiame veide švietė beprotybės apimtos akys.
- Gal pats ir padėjai kaip kokią kiaulę papjauti mano Dorą?
Tyla. Samuelis susivokė, kad visą rytą negirdėjo nieko daugiau vien įkyrų musių zvimbimą. Niekas nespygavo ir nerėkė, net siurblys nedirbo.
- Aš...
- Taip, tu. Eime, palik savo daiktus čia ir kad jokių staigių judesių nematyčiau. Eime, brangusis mano.
Samuelis nesispyriodamas nuėjo pirmas, kone jausdamas šautuvo žiotis, spoksančias jam į nugarą.
- Ne čia, suk į valgomąjį! –bakstelėjo šautuvu tėvas.
Vangiai sudūzgė vienintelė elektrinė lemputė, kurią tėvas uždegdavo tik labai ypatingomis progomis. Samuelis niekada nesuvokė kaip ji veikia ir abejojo ar dar bus galimybė sužinoti.
Alvą jis pastebėjo pačią pirmąją. Gulėjo ji išsikėtojusi ant stalo, keistai persuktu kaklu.
Samuelis buvo matęs daug negyvų kūnų, bet kažkodėl vis tiek pasibjaurėjo vaizdu, nušviestu mirkčiojančios lemputės.
Alvos pilvas buvo kuo dailiausiai išmėsinėtas, o kaklas daugybę kartų supjaustytas šalia gulinčiu peiliu. Dar viena sesuo gulėjo prie sienos. Smūgis plaktuku visiškai suknežino jos pakaušį.
Samuelis nujautė, kad nuėjęs į kitus kambarius rastų likusias seseris. Išniekintas ir nužudytas.
Silpnoji Dora, Dora pastumdėlė. Ar ji iš pradžių sudorojo Alvą, ar paliko ją paskutinę? Desertui.
Nuo minties apie maistą Samueliui sugurgė pilvas.
Į realybę jį grąžino bakstelėjimas šautuvo vamzdžiu į šoną.
- Alva, mano Alva, - dejavo tėvas, - čia tu kaltas. Tik tu. Atsiimsi už tai su kaupu.
Spragtelėjo gaidukas. Tuščias šovinys.
Samuelis apsisuko ir petimi stumtelėjęs sutrikusį tėvą išėjo.
Lauke atvėrė kiaulių gardą ir garsiais šūksniais išvijo snaudžiančius dvokiančius gyvulius lauk. Nuplėšęs skląstį nuo tvoros vartų, nusviedė jį į griovį, o lieptą apvertė, jausdamas savotišką jaudulį, sumišusį su džiaugsmu.
Toldamas dykyne į vakarus prisiminė maisto sandėliuką. Juk galėjo pasiimti daugiau, o duris sugadinti. Tėvas niekada pernelyg nesidomėjo spynomis, tai buvo Samuelio pomėgis.
Bet tai reikštų vėl grįžimą atgal karščiu tvoskiančiu smėliu. O jei tėvas vis dėlto surado sveikus šovinius – lauk dar ir griausmingo šūvio.
O kad jis taip pasielgs, net nekilo abejonių.
Tiek to. Naktis ir tai, kas slepiasi joje, susitvarkys su senuku ir pati.
Samuelis atsikvėpė, tarsi išpūsdamas iš plaučių visą tą orą, nuodijusį jo gyvenimą ir persimetęs maišą per kitą petį, nuklibinkščiavo link kalvų.
***
Pirmuosius žmones Samuelis pastebėjo tik antros dienos vakare. Mažytės figūrėlės slinko dykyne, visai nepaisydamos paskui jas dardančio vežimo, atrodančio kaip spygliuotas vėžlys.
Jaunuolis instinktyviai sustojo ir pritūpė. Jei ne įkaitęs smėlis, atsigultų, tačiau dabar tai atneštų tik gilius skausmingus ir ilgai negyjančius nudegimus.
Samuelis niekada nebuvo matęs kitų žmonių. Pirklys Jasperas ir jo varovai – vieninteliai iš „už dykynės“ . Ir niekada nejuto ypatingo noro susidurti su nepažįstamaisiais. Užtekdavo vien Pūslėtųjų, tad nejučiomis jis galvoje susikūrė vaizdinį, kad visi likusieji žmonės yra tokie patys, kaip tie išsigimėliai – moterys šlykščios, kuprotos, vyrai – keletas laimingųjų, kaip pirklys, visi kiti – išsprogusiais veidais, kaip Pūslėtieji.
Tačiau dabar tolumoje jis matė kitus.
Samuelis atsargiai išvyniojo žiūronus su vienoje pusėje trūkusiais lęšiais ir įsistebeilijo.
Du vyrai, apsitaisę ryškiais skarmalais, ir moteris. Vežime sėdėjo senis, tokia ilga barzda, kad laikė ją pasidėjęs ant suolo.
Ir tai nebuvo vieninteliai keliautojai. Samuelis dairėsi, pastebėdamas vis naujas figūrėles, plūstančias iš visų pusių. Tik viena juos vienijo – visi žirgliojo į vakarus.
Samuelis iš užančio išsitraukė ilgą sumedėjusią šaknį, kurią kramtydavo vakarais, norėdamas neužmigti.
Šaknis traškėjo tarp dantų, sultys tekėjo gomuriu ir netrukus greičiau suplakė širdis, kvėpavimas pagilėjo ir Samuelis pasijuto kur kas ramesniu. Jei reikės gintis, jis ginsis.
Išpūtęs krūtinę ir suspaudęs strypą, atsistojo ir nužingsniavo paskui tolstantį vežimą. Žmonių vis tirštėjo, bet, rodos, niekas nekreipė dėmesio į jaunuolį. Tik vienas kitas paslapčiomis dirstelėdavo, o vienas žaliūkas net šyptelėjo, pastebėjęs kaip Samuelis tvirtai spaudžia savo strypą. Bet tokiame nieko nepasakysi – vienu rankos mostu kaušą sutrupintų.
Samuelis netruko įsitikinti, kad jis niekam čia neįdomus. Kiekvienas rūpinosi tik savo reikalais. Galva sukosi nuo rūbų margumo ir žmonių įvairumo – kokios tik spalvos odos nebuvo – juodos, gelsvos, rusvos, vieni veidus išsiterlioję ryškiais dažais, o kiti – aklinai užsidangstę kaip karavano varovai. Kas nešėsi tik maišą, kaip Samuelis, o kas paskui tempėsi vežimėlį, iki viršaus prikrautą įvairiausių daiktų.
Vieną kartą trinktelėjo šūvis, užriko žmogus, bet nė vienas net nepasisuko. Kiekvieno gyvybė – jo paties reikalas. Taip pat stengėsi elgtis ir Samuelis – tik žingsniuoti ir stengtis niekam nepastoti kelio.
Karštis taip kepino galvas, kad netrukus Samuelis susivokė regįs haliucinacijas. Burnoje voliojama šaknis skleidė jau nebe kartų, o saldų tvaiką.
Jaunuolis užvertė galvą. Saulė. Kokia beprotiškai didelė saulė. Rutulys apėmė visą dangų ir vis artėjo. Samuelis susigūžė, laukdamas kol saulė rėšis į žemę ir viską sudegins. Tėvas pasakojo, kad taip jau nutiko, kai jo tėvo senelis dar buvo mažas. Ar ir dabar taip nutiks?
Šalimais sukikeno žaliukas.
- Gal šalto alaus? - sumurkė, tiesdamas kaušą tiršto skysčio. Samuelis nežinojo, kas yra alus, bet kvepėjo maloniai, - alaus? Už tavo akis. Ką manai? Geras sandoris.
Žaliūkas išsišiepė, o kaktoje išdygo du maži ragučiai.
- Akis! Duok man akis! - aštrūs nagai išsitiesė link veido, - še tau alaus, še. Atiduok akis!
Saulė pagaliau nusileido ant žemės ir sprogo, išsvaidydama visus žmogeliukus į šalis. Liko tik tamsoje švytintis mažas taškelis ir zyzimas ausyse.
***
- Na ir prisirijai tos bjaurasties.
Virš Samuelio galvos pleveno languotas audeklas. Jis atsisėdo taip staiga, kad apsisuko galva ir širdis pašėlusiai sukaleno.
- Banisteriopsis caapi. Nelabai protinga ją kramtyti tokiame karštyje.
Samuelis visiškai atsigavo ir vos prašviesėjus akyse apsidairė. Tiesiai virš jo iš šakų paskubomis suręsta pastogė. Šalimais sėdėjo nenusakomo amžiaus vyriškis ir tik balta barzda bylojo jį mačius ne vieną vasarą. Kojas apmovęs buvo sandalais, o vilkėjo tokią pačią languotą atraižą, apvytą aplink tarsi togą.
Triukšmas. Beprotiškas triukšmas ir žmonių galybė. Seserų klyksmai mažoje patalpoje atrodė niekis, palyginus su tuo, kas vyko čia. Kiekvienas laisvesnis žemės plotas buvo užimtas sėdinčiųjų tiesiog ant smėlio ar stovinčių palapinių. Ir kiekvienas šnekėjo, o kas neįstengė – klykė, kaip tai darė netoliese įsitaisęs plikas vaikas.
Ir visi buvo čia, apsupę aukštą baltą bokštą lygiai nukirsta viršūne. Pačiame viršuje juodavo metalinės plokštės, atstojančios langines, o bokštą supo tvora su, tiesiogine to žodžio prasme, prilipusiais apsvilusiais kūnais.
- Elektrinė tvora, - pasekęs Samuelio žvilgsnį pasakė senukas, - tas vyrukas ne iš kelmo spirtas.
Kas buvo „tas vyrukas“, Samuelis neklausė. Geležinis Titnagas. Ko daugiau čia būtų susirinkę tokia galybė žmonių?
O iš tikrųjų – ko?
- Horkijus, - ištiesė raukšlėtą grubų delną senukas, - nepamaišys bent kažką čia pažinoti.
- Samuelis, - vis dar sunkiai vartydamas ištinusį liežuvį atsakė jaunuolis, bet rankos nepaspaudė.
Keliaudamas čia tikėjosi būsiąs vienintelis. Kodėl čia siuntė Dora? Ar tai turėjo būti ištaigingi namai ir niekada neišsenkantis maisto sandėlys? O gal toks pat karavanas? Samuelis nežinojo ir dabar jautėsi suglumęs, matydamas tą baltą bokštą.
- Ech, ir kokį velnią jis čia sugalvojo, - burbtelėjo Horkijus, - tokią žinią paskleidė...
- Kokią žinią?
- Tai nežinai? - Horkijus nuoširdžiai nustebo, - sako, kad jis ketina skristi už Didžiųjų Vandenų.
- Skristi, - sutriko Samuelis.
Jis visada žinojo, kad toliau Vakaruose plyti neapsakomai platūs vandenys, kurių negalima gerti, bet juose plaukioja žuvys. Net viena ausimi girdėjo iš tėvo, kad dar toliau plyti žemė. Neapsakomai žalia ir turtinga. Bet niekada tuo rimtai netikėjo. Pasakos, kaip ir milžinai. Tam pritardavo net tėvas.
- Skristi. Jis vyrukas tvirtas. Iš pačių Benetų kilęs. Tu galvoji, kad jis tame bokšte ir gyvena? Nė velnio. Sakoma, kad po žeme, - Horkijus kumščiu patrankė į smėlį, - plyti labirintai ir patalpos, tokio dydžio, kaip ši dykuma, pilna užmirštų ir paliktų turtų. Tai tau ne prakeiktas juokas, - sududeno jis, pastebėjęs šypseną Samuelio veide, - pats išvysi. Patikėk.
***
Samuelis pamatė. Sutemus triukšmingai į viršų pakilo langinės, į akis plykstelėjo žibintai, priversdami nudelbti akis į žemę. Kažkas neapsikentęs iš prieštvaninio šautuvo paleido šūvį. Laimei ar nelaimei – tiesiai į dangų, gerokai pro šalį ten, kur spigino žibintai.
- Prašyčiau daugiau to nedaryti.
Samuelis prisidengė akis, bet tesugebėjo įžvelgti tik tamsią figūrą tarp žibintų. Daugiau nieko.
Bet balsas!
Jis buvo galingas ir nesuvokiamai stiprus.
- Aš jus matau geriau, nei jūs mane. O jei kam nepatinka – apsisukit ir išeikit.
Balsas nutilo, po savęs palikdamas tik traškesį, lyg kas glamžytų sausus lapus.
- Mano žmona mirė nuo plaučių uždegimo, sūnų sudraskė laukiniai šunys, o dukrą mirtinai sukramtė žiurkės. Bet Dievas man pasakė, kad dar ne viskas baigta. Aš dar galiu padėti kitiems. Ir taip pasielgsiu. Su Dievo palaiminimu ketinu perskristi Atlantą, kurį jūs vadinate dėl savo nemokšiškumo – Sūriaisiais, Didžiaisiais Vandenimis. Nes ši žemė – tik Pragaras, o ten – Rojus. Ir kai prie jo vartų atvesiu dvylika sielų, man bus atleista už visas nuodėmes.
Balsas nutilo. Samuelis apsidairė. Visi sėdėjo nudelbę akis. Tylėjo net vaikai. Taip visus prikaustė tas galingas balsas.
- Bet kaip aš galiu spręsti, kas vertas keliauti tolyn, o kas likti? Ir atsakau – negaliu, - balsui nutilus nuskambėjo garsas, tarsi kas akmeniu ridentų akmenukus, - štai, lygiai devyniasdešimt devyni. Turbūt jūsų daugiau, o gal mažiau –akys nebe tos, nesuskaičiuosiu. Išmesiu aš šiuos kauliukus ir tegul likimas bei Dievas sprendžia, kas pasisekė. O rytoj paskelbsiu, kam lemta žengti į Rojų.
Į žemę sutrinksėjo galybė mažų kauliukų ir minia visiškai pasiuto, versdamasis į priekį ir bandydama tuos kauliukus praryti po savimi.
Figūra viršuje dar kiek palaukė ir langinės vėl užsivėrė, palikdamos kunkuliuojančią gyvą masę tamsoje.
***
Samuelis vartė apvalią medinę kaladėlę. „13“. Negrabiai išdegintas skaičius ant visų keturių plokštumų.
Bet ne visiems pasisekė. Sutemus kilo kelerios muštynės dėl kaladėlių. Bet, galėjai sakyti, jog pasisekė daugumai. Niekas nežinojo dėl ko visa tai, tačiau galvas valdė viena mintis –„Išskristi“. Kur? Tiesą sakant tai nebuvo pats svarbiausias klausimas.
Net Horkijus pasičiupo vieną kaladėlę ir dabar laikė ją suspaudęs delne. Prašvitus išgaravo net pačių žiauriausių atkaklumas ir jie kantriai laukė prasiveriančių langinių. Galbūt sutemus išskris dar keletas mažų medinių paukštukų?
Diena slinko lėtai ir monotoniškai. Vieninteliai vaikai, rodos, tuo nė kiek nesidomėjo ir užsiiminėjo savais vaikiškais reikalais – gaudė vienas kitą, bandė lįsti į svetimus krepšius, rausė duobes liepsnojančiame smėlyje.
Karštis vis kilo, o langinės neatsivėrė. Nebeužteko ir tos varganos pastogės virš galvos, karštis smelkėsi visur, kur pajėgė.
Klyktelėjo žmogus ir nuvirto. Dėl ko jie susiginčijo? Maisto? Moters? Ar tos prakeiktos medinės kaladėlės. Niekas to garsiai nesvarstė ir net nežvilgtelėjo į į šoną. Akys karštligiškai spoksojo į metalines langines, garuojančias nuo karščio. Nuo spoksojimo į baltą sieną greitai paskaudo akys, bet užsimerkti Samuelis nedrįso. O jei užmigs ir viską pražiopsos?
Galvoje tvinksėjo kiekviena ten esanti gysla, lydėsi smegenys, mintys tapo lėtos ir neaiškios, lyg apipiltos tirštu sirupu. Burna išdžiūvo ir kiekvienas bandymas nuryti seiles atnešdavo aštrų skausmą giliai gomuryje. Jei kas grąžintų tas kelias dienas atgal, jis tikrai būtų pasiėmęs daugiau vandens.
Samuelis karščiuojančiomis akimis žvilgtelėjo į Horkijų. Sunku buvo suprasti kas jį kankina ir ar išvis kankina. Lyg sėdėtu vėsiame rūsyje ir spoksotų į apmūsijusią sieną. Samuelis žinojo, kad jei tas senis išsitrauks kur nors paslėptą gertuvę vandens, gyvas neliks. Diena buvo neįtikėtinai karšta ir dėl papildomo vandens davinio galėjai padaryti bet ką.
Sugirgždėjo langinės ir nuščiuvo net vaikai. Metalinės plokštės kilstelėjo dar aukščiau, sustojo. Samuelis sausu liežuviu apsilaižė išdžiūvusias lūpas. Štai. Jau dabar.
Langinės kilstelėjo tiek tiek, kad bokšte esantis žmogus matytų visus, o pats liktų prietemoje.
- Pragaras, - stiprus balsas rodos perrėžė galvą kiaurai, po savimi palikdamas tik gausmą, - ar taip jūs įsivaizduojate Pragarą? Į amžinybę tįstančios kančios ir laukimas. Ko? Teisingai – kol prieš jus atsivers Rojaus vartai. Visą naktį ir visą rytą čia virė pragaras – žmogus žudė žmogų, silpnas kando gerklę stipriajam. Taip, tai ir yra tikras pragaras, - labiau sau, nei kitiems pritarė Balsas.
Minia tylėjo. Niekas net nekrutėjo, tarsi menkiausias judesys pradangintų būtybę iš bokšto.
- Aš svarsčiau visą naktį. Galvojau kas man svarbu ir kaip tai susiję su skaičiais. Ir tada suvokiau. Juk ne veltui yra būtent dvylika vietų? Juk mūsų Dievas turėjo dvylika apaštalų. Kaip aš galiu spręsti kas vertesnis už kitą. Ir nespręsiu. Neužsikrausiu šios naštos. Ten, toliau Vakaruose stovi antras bokštas. Prie jo ateikit visi tie, ant kurių kaladėlių užrašyta nuo vieno iki dvylikos. Aš lauksiu.
Balsas nutilo ir langinės užsivėrė, skaudžiai mušdamos baltą sieną.
Samuelis kilstelėjo kaladėlę prieš akis, puikiai žinodamas, koks skaičius ant jos išraižytas. Bet tuo pačiu metu tikėdamasis kad suklydo. „13“. Vienu per daug, o jis skaičius gerai pažinojo. Visada tuo didžiavosi.
- Gal supranti koks skaičius pas mane? – paklausė Horkijus už nugaros, - akys silpnos, o ir nelabai tuos kringelius pažįstu, - tarsi teisindamasis pridūrė.
Samuelis atsisuko ir įsistebeilijo į kaladėlę senio rankose.
„2“.
Širdis stipriau trinktelėjo, kraujas kaip pasiutęs pulsavo smilkiniuose.
- Parodyk, nelabai matau.
Horkijus dar pabandė prieštarauti, bet Samuelis tiesiog išplėšė iš rankų nutrintą kaladėlę ir tvirtai suspaudė delne, jausdamas jos nuzulintus kampus.
- Jaunuoli, - suvapėjo Horkijus, - koks skaičius ten?
Samuelis tylėjo, atkakliai spoksodamas į baltą sieną priešais.
- Ten juk TAS skaičius? - neįtikėtinai ramiai paklausė Horkijus.
- Atstok, seni.
Kairėje sėdintis neįtikėtinai plonas berniokas sukikeno. Šis jam grėsmės nekėlė, nusprendė Samuelis. Dabar jau niekas iš neatims tos galimybės. Kaip ten šnekėjo tas žmogysta?
- Juk būčiau pats tau atidavęs, - pritildė balsą Horkijus, - kam man tos kelionės? Aš čia gimiau, čia užaugau...
Samuelis daugiau nesiklausė, tik atidžiai dairėsi aplink. Jo nuostabai – niekas nepuolė keltis, tik vienas kitą varstė žvilgsniu. Stojusi įtampa tapo dar karštesnė nei galvas kaitinanti saulė.
Atsistojo žaliukas ir iššaukiančiai permetė visus žvilgsnius.
- O ko mes če pėšamės dėlei nieko? O gi pėdinam visi ir tebando tasai mus sustabdyt. Dvylika? Aš saka – niekai ir pezalai. Visi tilpsma.
Minią rodos įtikino tokia trumpa, bet ryžtinga kalba. Niekas nenorėjo atsukti nugaros kaimynui ir sulaukti stuburą laužančio smūgio. Eiti visiems. Tai tiko.
Žaliukas užsitraukė ant galvos neįtikėtinai plačią šiaudinę skrybėlę ir pasitaisęs smunkančias kelnes, suveržtas virvele, nupėdino pirmas.
Samuelis atsistojo ir vos išsilaikė neparkritęs. Karštis išdžiovino ne vien jo jėgas – daug nusekė paskui žaliūką, dar daugiau liko sėdintys ant žemės, liūdnai suvokdami, kad jei karštis nepasitrauks, jie čia ir mirs. Dėl ko? Dėl visiško nieko. Dėl vienos medinės kaladėlės.
- Juk tu turi vandens, - Samuelis įbedė karščiuojančias akis į Horkijų, - žinau, kad turi.
Senis tylėjo, kietai suspaudęs kuprinę. Sunkiai kilnojosi pražilusi krūtinė.
- Atiduok.
Samuelis stebėtinai lengvai išplėšė kuprinę iš raukšlėtų rankų ir skubiai pravėrė, nutraukdamas siūlus, prilaikiusius plyšusį šoną. Visas turinys išbiro ant žemės ir jaunuolis pargriuvo ant kelių, vartydamas ryšulius ir šiukšles, kurių buvo pilna. Bet vandens nerado.
- Sumautas senis, viską išgėrei, - Samuelis atsistojęs įspyrė Horkijui į krūtinę ir apsisukęs nužingsniavo paskui vos krutančią minią.
***
Samuelis, kaip ir daugelis kitų, nebūtų ištempęs iki ryto, jei ne netikėtai užeitas sklypas, pilnas augalų stambiais vaisiais. Žali stiebai vijosi žeme, pačiame gale nokindami storažievius vaisius, kurių minkštimas buvo ne tik sotus, bet ir pilnas vandens. Samuelis dar niekada nebuvo ragavęs nieko panašaus.
Pirmam troškuliui praėjus trumpam apniko sąžinės priekaištai, kam jis taip su Horkijumi pasielgė. Juk jei ne senis, tai kaulai smėlyje gulėtų iki saulė iš tikrųjų nukristų į žemę.
Bet tuoj pat nuvijo mintis šalin. Seniui gyvenimas jau baigėsi, o jam dar liko daug ką pamatyti.
Samuelis bandė suskaičiuoti, kiek liko pačių atkakliausių, bet vis pamesdavo skaičių. Tai vienas, tai kitas nusispjovęs apsisukdavo ir eidavo atgal, o vežimai išvis atsiliko.
Tai, ką minia regėjo horizonte, kvieste kvietė pas save. Milžiniškas kamuolys, šiek tiek ištįsęs į dvi puses. Ir kuo labiau artėjai, tuo jis didėjo. Sidabriniai šonai nepakenčiamai blizgėjo atmušdami saulės spindulius ir versdami ašaroti ir taip išvargintas akis. Po kamuoliu stiebėsi bokštas, palyginti toks mažas ir nepastebimas.
Miniai artėjant prie bokšto pasigirsdavo vis daugiau nepatenkintų balsų. Žaliūkui sunkiai sekėsi suvaldyti įsiplieskiančius ginčus. Net jo jėgos neužteko sutramdyti didžiausius užsispyrėlius,, tad tik numojo ranka, rūpindamasis savo paties saugumu. Samuelis labiausiai džiaugėsi, kad stiprėjantys ginčai buvo pačiame minios pakraštyje. Visai netroško atsidurti tarp dviejų ugnių, aiškinantis, kas turi kokį kubelį.
Vyras trumpa tunika ir ilgais batais sugargaliavo, vielai užgniaužus kaklą, dar kiek patrūkčiojo, kol į smegenis nustojo srūti oras ir nukrito. Prie nusiridenusios kaladėlės supuolė keliese ir vėl užvirė naujos grumtynės.
O kamuolys vis didėjo. Samuelis jau atskyrė ilgus metalinius trosus, nutįsusius į apačią iki pat rato pavidalo gondolos. Ir tai dar buvo ne pabaiga. Panašu, kad žemiau, prigludusios prie sienos, ilsėjosi dar kelios, sukabintos aukštais.
Plačiai vėpsojo atvertos langinės, bet stambi figūra vis dar slėpėsi prietemoje.
- Štai jūs čia, nusidėjėliai ir teisieji, - anksčiau, nei minia pasiekė bokštą, nuskardėjo toks pat galingas balsas, - stokit šio Pragaro prieangyje, stokit ir klausykitės.
Balsas nutilo ir nesuskambėjo, kol neatslinko paskutinysis ir sunkiai alsuodamas susmuko ant nuo karščio tvoskiančio smėlio.
- Tarp jūsų yra dvylika apaštalų. Ženkit po vieną prie durų ir aš jus nuskraidinsiu prie Rojaus vartų, kurių jūs nusipelnėt, o aš išsižadėjau.
Samuelis pasibaisėjęs tebespoksojo į sidabrinį kamuolį, iškilusį aukštai virš žemės. Ar tai jis ir skraidins į dangų? Ten, kur skraido vien paukščiai. Vien nuo tokių minčių susisuko galva.
- Perspėju, - šįkart balsas nebebuvo lipšnus. Tik tvirtas ir stiprus, - jei bandysite sukelti Pragarą mano namuose...
Sakinio jis neužbaigė. Vietoj to bokšto papėdėje vaitodamos pasislinko plieninės durys. Į minią žvelgė šalčiu dvelkianti tamsa. Tokia pat kraupi ir nesuvokiama, kokia būna Tuneliuose. Samuelis žingtelėjo atgal ir sunkiai nurijo oro gurkšnį. Jis tarėsi beveik matąs tamsoje tuos akių žiburėlius ir girdi daugybės pėdų trepsėjimą. Jei dabar nežengs į priekį, jau daugiau niekada neišdrįs to padaryti.
Stipriai suspaudęs kumščius nužingsniavo į priekį. Minia priešais jį skyrėsi, laidydama piktus ir pavydžius žvilgsnius.
Nežinodamas kodėl, Samuelis aukštai iškėlė kaladėlę ir šiek tiek prilėtino žingsnį.
- Eik mano sūnau, nebijok.
Samuelis bijojo, pašėlusiai bijojo. Tiesiai į jį tvoskė drėgme atsiduodantys akmenys, o šnerves dirgino pelėsių kvapas.
Riksmas. Šūvis virš galvos ir kažkas už nugaros sunkiai nugriuvo ant smėlio. Samuelis tik pajuto smulkius lašus, aptaškiusius jam pakaušį. Kad ir kas sėdėjo viršuje, jis ketino iki pat galo rūpintis savo „išrinktaisiais“.
***
Samuelis sunkiai alsuodamas visiškoje tamsoje lipo slidžiais laiptais. Beprotiškai diegė blauzdas, o juosmenį tarsi kas dagiais badė. Sustodavo tik įkvėpti oro ir lipdavo toliau. Atrodė, kad laiptai niekada nepasibaigs ir jis čia tiesiog numirs. Bet atkakliai lipo toliau. Labiau už viską bijodamas už savęs pamatyti tas žibančias akis. Kuo aukščiau, tuo labiau dvelkė pelėsiais. Kažkur šalimais čiurleno vanduo ir Samuelis priglaudė išdžiūvusias lūpas prie dvokiančios sienos, liežuviu rinkdamas drėgmės lašus. Tai troškulio nenumalšino, bet bent leido išlaikyti senkančias jėgas.
Pasiekęs patį viršų dar ilgai stovėjo, laukdamas kol nebesisuks galva ir atitirps sustingusios kojos.
Ranka pasiekiamos tamsavo pačios paprasčiausios medinės durys, tarsi tyčia pravertos tik tiek, kad matytum vien nedidelę šviesos liniją.
Samuelis veikiau prišliaužė, nei priėjo ir stumtelėjo duris, tikėdamasis pačios blogiausios staigmenos. Po tokio beprotiško pragaro jau niekas nebenustebintų.
Bet vietoj to jį pasitiko tik apvalus kambarys su užrakintomis dėžėmis, dviem gultais, keleriomis cisternomis ir ovaliais langais.
Samuelis atsargiai žengė į priekį, nesuprasdamas kodėl linguoja grindys ir suversdamas tai nuovargiui. Pirštų galiukais liesdamas visus kambaryje esančius daiktus prislinko arčiau langelio, kuris tuoj pat aprasojo nuo kvapo.
Atgalia ranka nubraukęs rūką, Samuelis tiesiog prisiplojo prie drėgno stiklo.
Apačioje driekėsi žemė. Nors čia tebuvo tik keletas metrų, bet Samuelis niekada aukščiau tvoros pasilypėjęs nebuvo. Tolumoje, kur horizontą aptraukė juodi debesys, driekėsi kažkoks mėlis.
Tiek įspūdžių Samueliui buvo tiesiog per daug ir jis susmuko ant gulto. Balsas sumelavo. Kas gali būti baisiau nei šis vaizdas?
***
Durys atsivėrė dar kartą ir užsidarė. Tik šįkart visam laikui. Į vidų įžengęs berniokas patampė už rankenos, kelis kartus spyrė ir užsigavęs iš bato išlindusį pirštą riebiai nusikeikė ir atsisėdo ant laisvojo gulto, smalsiai įsistebeilydamas į Samuelį.
Tai buvo tas pats berniokas, kuris juokėsi Samueliui iš senio atėmus kaladėlę. Vienas kitą jie varstė žvilgsniais, kiekvienas vertindamas savo kaimyną. Dabar, sėdint saugioje vietoje, nekilo noras veltis į peštynes. O kam? Juk jie ar šiaip ar taip nuėjo toliau už kitus.
- Na apačioje ir užvirė pragaras, - švilptelėjo berniokas ir susikėlė purvinas kojas ant balto gulto, - būtum matęs. Tas mūsiškis, - jis pirštu parodė į viršų, aiškiai parodydamas apie ką kalba, - vos spėjo šaudyti. Labai jau tvirtai nusprendė neįsileisti neturinčiu šitų.
Pavartęs rankose kaladėlę numetė ją ant žemės ir apsidairė, trindamasis savo didžiulę išraudusią nosį.
Atgavęs kvapą berniokas pašoko nuo gulto ir ėmė sukti ratus kambaryje, viską paliesdamas, viską bandydamas atidaryti. Dėžės dangtis pasidavė tik gerai trinktelėjus į viršų.
- Oho, o jis čia neblogai užsukęs.
Samuelis net sučepsėjo pamatęs, kaip purvini delnai atsigniaužia, o ten guli suglamžyta duonos riekė. Nieko nelaukdamas prišoko artyn, stumdamas bernioką nuo savęs ir godžiai panardino rankas į dėžę. Ko tik čia nebuvo. Duonos, mėsos, daržovių, konservų, kurių neįveikė trankymas į dėžės kampą, buteliai vandens. Visko. Daugelio daiktų nei vienas, nei kitas niekada net nebuvo matę.
Jie kimšo abiem žandais ir gėrė vandenį, visai nepaisydami, kad besijuokiant daugiau jo nubėgo krūtine, nei į burną.
- Tai pagyvensim, - pilna burna sumaurojo berniokas, - Tomas aš, kad nereiktų galvoti, kaip kreiptis.
Samuelis užsivertė butelį ir nenuleido jo tol, kol visiškai neištuštino ir nenumetė tuščio indo šalin.
- Samuelis.
- Pagyvensim, Samueli, ot pagyvensim. Pamatytų mane dabar motušė ar tas žlibis Vu. Akis išverstų, aš tau sakau, paklaiktų, - kikeno Tomas.
Numalšinęs alkį, berniokas vėl ėmė sukti ratus, ieškodamas dar kažko, neatrasto. Bet nieko daugiau nebuvo, kad ir kiek kartų tikrino sienas. Liko tik neištirtas dangtis grindyse, kurio ėmėsi Samuelis. Ilgai jis vargo, tikėdamasis po juo rasti gėrybių, bet atidaręs tik atšoko atgal.
Apačioje kabojo dar viena gondola, pritvirtinta lynais, kylančiais aukštyn.
Samuelis prigludo prie gulto, pirštais tvirtai įsikibdamas į metalinį rėmą. Užsimerkė, tačiau vis tiek prieš akis regėjo žemę, nutolusią nuo jo taip toli, kad svaigo galva.
Tomo, regis, tai nė kiek netrikdė. Jis prigludo prie angos ir iškišo į lauką galvą.
- Tai štai, kur likusieji. Čia šitų ratų dar prikabinta, - garsiai šnekėjo berniokas, - o aš galvojau – negi mus visus čia sutalpins. O, vyruti, kiek tu praleidi.
Pakėlęs galvą pamatė prie gulto prigludusį Samuelį ir tik išsišiepė.
- Nepatinka aukštis?
- Uždaryk, - sušvokštė Samuelis, - arba nurausiu galvą ir numesiu ją žemyn.
- Koks piktas. Palauk, noriu dar pažiūrėt.
Tomas garsiai komentavo ką matąs. Daug kūnų. Kiek tolėliau tebevirė muštynės, o apačioje į bokšto duris tvatino tas pats žaliūkas, raginęs kilti visiems. Bet jos buvo aklinai užvertos, kaip ir langinės.
Virš galvų sutraškėjo plėšomi sausi lapai ir nuskambėjo tas pats balsas, tik kur kas tylesnis, bet vis dar stiprus.
- Brangieji mano apaštalai, štai jūs visi ir čia. Perėję pragarą, įveikę jos žiotis. Aš jums pažadėjau Rojų. Štai tas Rojus. Juk matot, kad nieko netrūksta – maisto, vandens, stogo virš galvos...
- Moterų, duok mums moterų, - riktelėjo Tomas.
- … turit visko, ko reikia išvargusiam kūnui, - balso savininkas atsikrenkštė, - liko tik mažas žingsnelis – perskristi Atlantą ir pasiekti tas žaliąsias žemes, tuos plačiuosius laukus ir ramiai besiganančius gyvulius, kur jūs vėl pradėsit žmonių giminę. Daug tobulesnę ir geresnę. Laikykitės, mes kylam.
Balsas nutilo ir po kelerių akimirkų sudrebėjo grindys ir sienos.
- Kylam! - sužviegė berniokas.
Grindys dar kartą sudrebėjo, šįkart kur kas skaudžiau, tarsi visas kambarys būtų atsitrenkęs į kietą žemę.
- A, matau, - sukikeno Tomas, - tie prakeiktieji apačioje sugebėjo pasiekti apatinį ratą. Kažin, ką darys...
Sausų lapų traškesys. Balsas.
- Kaip ir visiems, taip ir mums reikia kažką aukoti. Mūsų kelias dar tik prasidėjo, sutiksime juos drąsiai ir be jaudulio. Nulenkim galvas prieš tuos, kurie aukojasi dėl mūsų.
Lauke kažkas garsiai pokštelėjo ir Tomas vikriai įtraukė galvą atgal. Apačioje sužviegė keletas balsų.
- Atkabino juos, įsivaizduoji -atkabino, - kvatojo berniokas, - turbūt beprotiškai džiaugiesi esąs čia, o ne apačioje? Kylam? Kylam!
Šįkart balionas trūktelėjo gondolas jau kur kas tvirčiau. Samuelis pro langelį regėjo, kaip balta siena slysta žemyn ir visiškai išnyksta. Pagaliau neatlaikė ir Tomo nervai. Dangtis trinktelėjęs užsivėrė. Jie kilo.
***
Tomas jau miegojo, kai Samuelis pagaliau išdrįso atsiplėšti nuo gulto ir prislinkti prie vieno iš trijų langelių. Temo. Tolumoje rausva saulė leidosi į žemę ir tas vaizdas eilinį kartą kėlė klausimą kur ji dingsta? Pasislepia urve, kaip žiurkė ar nugrimzta smėlyje, kaip neatsargus gyvūnas? Samuelis pagalvodavo kad vieną dieną nueis ir pažiūrės iš arčiau. Bet niekada tam nepasiryžo.
Jie vis kilo. Kažkur ten, dykumos pakraštyje, stūksojo įtvirtinimas su jau pūvančiais kūnais. Įdomu, ar kiaulės jau pabėgo ar sugrįžo į savo taip pamėgtame garde, savo namuose? Apie tėvą stengėsi negalvoti.
Samuelis pagalvojo apie padarus, ateisiančius naktį ir rasiančius atvertas visas duris ir nejučia nusipurtė. Jie šlepsės basomis pėdomis ir tyliai urgs, akys karštligiškai ieškos judesio, o šnervės trauks krauju atsiduodantį orą. O tada jie pastebės atvertus vartus.
Samuelis užsimerkė ir iškilęs vaizdas dingo. Įdomu, kur dabar Dora? Ar jau pasiekė tą mitinę Šiaurę, kurioje stūkso nesuvokiamo aukščio pastatai ir iš žemės bėga degalai, kuriuos gali pasemti tiesiog taip – delnais. Taip tą vietą įsivaizdavo Samuelis. Bet kas galėtų prilygti šiai vietai. Čia yra visko, o kai jie atsidurs ten, kur amžinai žalia, ras dar daugiau. Protas vos gebėjo aprėpti tokią iliuziją. Samuelis kartą matė žolės lopinėlį su vienu vieninteliu medžiu ir šaltiniu. Ten net nebuvo žiurkių ir gyvačių.
Samuelis sėdėjo paskendęs svajose apie naują ir vandens pilną pasaulį, kai vėl virš galvos sučežėjo lapai.
- Broliai ir seserys. Turbūt taip dabar galiu jus vadinti. Laikas vakariniams pašnekesiams. Žinau, kad aš jūsų negirdžiu, bet jūs mane girdit ir kas gali būti puikiau, nei pamokymai ir pasakojimai žmogaus, girdėjusį Dievo balsą ir vedantį apaštalus į Rojų?
Tomas sėdėjo gulte ir sunkiai markstėsi, kažką burbėdamas po nosimi apie neleidžiančius miegoti kvailius.
- Mane Dievas aplankė kai laidojau savo mažąją dukrelę. Ir pasakė- „Tavo auka didžiulė, bet aš ją priimu. Bet neskubėk“, taip šnekėjo man Dievas - „Tavo gyvenimas dar nesibaigė ir tu turi galią išgelbėti bent keletą Sielų“. Aš sutikau. Klaidžiojau labirintais be menkiausios šviesos, žinodamas, kad Dievo šviesa mane saugo ir lydi. Kiek kartų galėjau pasiklysti ginkluotas žibintu, tiek kartų tada išeidavau sveikas ir parsinešdavau kažką naudingo. „ Ar matai tą jūrą? “ - šnekėjo Dievas, kai sunkiai susirgau ir kosėjau krauju - „ Už jos žemė žalia, o šuliniai pilni. Nuvesk ten mano paklydusias Sielas ir tu galėsi numirti“...
- Ar jis užsičiaups kada nors, - nusikeikė Tomas ir pakišo galvą po pagalve, spardydamas kojomis gultą.
Samuelis tylėjo ir godžiai klausėsi. Dar niekada nebuvo girdėjęs tokių įstabių dalykų ir su kiekvienu nauju žodžiu troško greičiau pats viską pamatyti. Dėl to jis buvo pasiryžęs net galvą iškišti pro liuką. Žinoma – jei reikės.
Bet paslapčia vylėsi, kad ta diena neateis.
***
Atrodė kad jų paslaptingajam gelbėtojui nebuvo nieko malonesnio, nei šnekėti apie žydinčius sodus, Dievo balsą ir ateinantį išsigelbėjimą. Balsas galėjo nuskambėti bet kada – gilią naktį ar ankstyvą rytą. Tomas dar kelis kartus ieškojo iš kur sklinda pasakojimai, žadėdamas užkimšti tą „šnekančią skylę“ skudurais. Bet taip ir nerado. Tačiau sugalvojo kitą būdą – sukramtęs duoną susikišdavo minkštimą giliai į ausis ir sėdėdavo prie lango, laimingas niūniuodamas keistas dainas apie Šaulį Vu.
Pasakojimai trumpam nutrūko jiems pasiekus vandenis. Samuelis pirmomis dienomis net normaliai nemiegojo – vis pašokdavo ir puldavo prie langelio, bijodamas praleisti akimirką, kai jie pasieks tuos žaliuosius sodus.
Slinko dienos, bet aplink plytėjo vien mėlis.
Kaip staigiai bjuro Samuelio nuotaika, taip keitėsi iš viršaus skambantis Balsas. Daugiau nebeskambėjo istorijos apie sodus, dabar jis pasakojo apie mašinas, kurios bus statomos ir namus, kurie bus renčiami. Kartais pasakojimai pasukdavo tokia sudėtinga linkme, kad Samuelis suprasdavo tik kas kelintą žodį.
Netrukus jie su Tomu suprato kad maisto atsargos stebuklingai nepasipildo. Priešingai – jų vis mažėjo ir vis dažniau kildavo barniai. Kelis kartus Samuelis užvožė Tomui, tačiau po to miegojo dar blogiau, jausdamas to mažo velniūkščio tamsoje žibančias akis. Jis visiškai nustojo juokęsis ir tik murmėjo, kažką gniaužydamas po skvernu. Pastebėjęs sublyksėjusią geležtę, Samuelis visai pakvaišo – pašokdavo nuo menkiausio lynų girgždesio ar sienų vibracijos.
Samuelis, prigludęs nugara prie sienos, stebėjo snaudžiantį ar bent taip apsimetantį Tomą. Berniuko kvėpavimas lėtėjo, bet lygiai taip pat jis galėjo ir apsimetinėti.
Tik trumpą sekundę užsimerks ir viskas. Akių vokai beprotiškai sunkūs, lyg juose kas pripylė akmenų. Samuelis mirktelėjo ir vokai nusvyro žemyn. Dar keletas sekundžių. Juk tai taip saldu...
... - Ir aš pasakiau Dievui - „...
Samuelis tuoj pat atsimerkė, pažadintas to Balso. Virš jo palinkęs niurnėjo Tomas. Purvinos rankos gniaužė smūgiui paruoštą geležtę.
Samuelis net gerai neužsimojęs trenkė Tomui kumščiu į veidą ir tas nusirito ant žemės, garsiai kaukštelėdamas pakaušiu į metalinį liuką. Geležtė nusirito po gultu.
Samuelis prišoko artyn, ruošdamasis dar vienam smūgiui, bet Tomas nejudėjo. Tik krūtinės alsavimas išdavė jį esant gyvą.
Viena dėžė jau buvo ištuštinta, o berniukas buvo toks gležnas ir smulkus, nors ir turėjo aštrius dantis. Samuelis beprotiškai norėjo miego, bet tikrai negalėjo sau to leisti, kol tamsoje spindėjo tos beprotiškos akys.
Įgrūdęs Tomą į dėžę, tvirtai uždarė dangtį ir tris kartus patikrinęs jį prilaikančią sagtį pagaliau leido sau prabangą užmigti.
***
Dienos slinko monotoniškai nuobodžiai. Ilgainiui balsas pradėjo įkyrėti ir Samuelis jau slėpdavo galvą po pagalve.
O berniukas...
Jį ir paliko toje dėžėje. Iš pradžių – norėdamas ramiai išmiegoti, paskui – teisindamasis jog tas vogė maistą, o galų gale tiesiog priėmė naują tiesą, jog jokio berniuko tiesiog ir nebuvo. Bet prie dėžės nesiartino, net stengdavosi nežiūrėti į tą pusę.
Bet ryžosi kitam žingsniui – atvėrė dangtį. Oras buvo retas ir šaltas, bet nauji potyriai taip sužavėjo Samuelį, kad dabar jis praleisdavo ištisas valandas prie liuko, spoksodamas į tai ramų, tai nerimstantį vandenyną.
O kiek jis pamatė. Jei dabar pirklys jo paklaustų „Kas naujo? “, jis, žinoma, lygiai taip pat vienu ypu išgertų kavą ir net nesusirauktų. Kaip ir privaloma tikram keliautojui. Tada pasiglostytų ūsus, kurie būtų dar ilgesni – juk tiek matė. Ir neskubėdamas pasakotų.
- Sakot – turit iškeliauti rytoj ryte, - kalbėjo tuštumai Samuelis, įsivaizduodamas, kad ten ore kybo pirklys, - ne ne ne, dar negirdėjot apie banginius. Klausiat kas tie banginiai? Ooo, brangusis mano, tai didžiuliai sutvėrimai. Jie plaukioja giliai vandenyse, o kartais pakyla į viršų ir skrajoja, gaudydamas paukščius. Ką sakot? Banginiai nemoka skraidyti. Čia jūs ir klystat. Jie patys geriausi skrajūnai.
Pirklys tik stebėdamasis kraipė galvą ir glostė savo ūsus. Žinoma – kur kas trumpesnius nei Samuelio.
- Ir jūsų mašinos nieko vertos, - rimtu tonu kantriai aiškino Samuelis, - štai pamatytumėt kokiomis aš važinėsiu. Kai aš važiuosiu mane girdės nuo pat Kalifornijos iki Pietų Karolinos. Klausiat kas yra Kalifornija, - Samuelis plekštelėjo sau delnu į kaktą, - tai... tai... na tai mano galvoje. Nesvarbu. Bet klausykit, mano mašinos dar didesnės, o kai atvažiuoju net dangus temsta nuo dūmų, o ausys sproginėja nuo griaudėjimo. Taip taip. Tikras keliautojas tik tokiomis ir važinėja.
Samuelis valandų valandas pasakodavo nematomam pašnekovui apie stebuklus. Užmigdavo, pavalgydavo ir vėl šnekėdavo, visai nepaisydamas kad kurį laiką nebegirdi balso iš viršaus, o kambaryje atsirado salsvas yrančio kūno kvapas.
Vieną dieną kilo siaubinga audra ir kaip pašėlusi pradėjo svaidyti balioną ir prie jo prikabintas gondolas. Samuelis kiūtojo apsikabinęs dėžę su Tomo palaikais ir graudžiai verkė, maldaudamas atleisti ir žadėdamas skaniausius maisto kąsnius.
Apačioje garsiai pokštelėjo trūkę lynai ir balionas staigiai šovė aukštyn
Samuelis prislinko prie liuko ir šiek tiek pravėręs dėbtelėjo žemyn. Ar jam atrodė, ar gondolų buvo daugiau nei dabar? Milžiniškos bangos daužėsi apačioje, iš paskutiniųjų jėgų bandydamos pasiekti balioną. Negalėjai suprasti – ar jie leidžiasi ar vandenynas kyla aukštyn. Kartas nuo karto tamsiame vandenyje sušmėžuodavo dar tamsesni pavidalai. Vieni turėjo ilgus čiuptuvus, kiti – plačius kaip dykuma plaukmenis.
- Dievas siuntė mums šį išbandymą, - beveik isteriškai suriko Balsas virš galvos, - taip ir priimkime mes jį. Pasiaukodami.
Samuelis kaip užburtas stebėjo artėjantį vandenyną. Vėl pokštelėjo lynai ir apačioje subolavo besivartantis ratas, dingstantis bangose. Kritimas kiek sulėtėjo, bet nesiliovė.
- Auka. Štai ko iš mūsų prašo Dievas! Mažos aukos!
Pokštelėjo dar vienas lynas ir sekanti gondola pranyko tamsiame vandenyje. Balionas vis dar leidosi.
Staiga Samueliui šovė klaiki mintis, kad ir jis tuoj pat nusiris į tas gelmes ir pranyks amžiams, taip ir nepamatęs žaliųjų sodų. Jis pašoko ir apsidairė. Dėžės ir cisternos, liukas apačioje ir liukas...
Tik dabar Samuelis suvokė viršuje matantis tokį patį dangtį. Tereikėjo tik jį pasiekti.
- Drauguži, kilstelėsi senį Samuelį? Paskui aš tave įtrauksiu paskui. Juk neleisim tam bepročiui mūsų paskandinti? - šnekėjo Samuelis, tempdamas dėžę grindimis.
Dabar jau galėjo pasiekti. Dangtis pasidavė iš pirmo karto. Aukščiau bolavo gondola, nusėta rūdžių raupais.
Samuelis išsiropštė į lauką, laikydamasis už šlapių lynų. Basos kojos slidinėjo lygiu paviršiumi. Dabar arba niekada. Tik tas Balsas buvo kaltas dėl Doros ir tėvo, Tomo ir Horkijaus. Tik jis. Tos mintys suteikė Samueliui jėgų ir jis viena ranka pasuko rankeną ir liukas atsidarė. Už angos spėjo užsikabinti pačiu laiku – pokštelėjo lynai, palikdami gilias žaizdas blauzdoje ir gondola pranyko iš po kojų.
- Tomai! – riktelėjo Samuelis, - palauk!
Kažkieno šiltos rankos sugriebė jo delnus ir trūktelėjo į vidų.
***
Samuelis gulėjo ant kilimais išklotų grindų ir sunkiai alsavo. Virš jo skaisčiai švietė labai ryškios lemputė, o į plikas pėdas plūdo šiluma.
- Na, kaip tu? Ačiū Dievui, bent vienas... o taip nenorėjau.
Samuelis atsisėdo ir įsistebeilijo į Balsą.
Paprastas senukas su protezu vietoj kojos, visiškai nuplikusia galva, ištrupėjusiais dantimis. Ant kreivos, kadaise kreivai sugijusios nosies, kėpsojo akiniai.
Tai toks tas jų išgelbėtojas? Toks tas Geležinis Titnagas?
- Tikrai nenorėjau to daryti, bet būtume visi nugarmėję žemyn. Nenorėjau, - grąžė rankomis senukas, - kviečiau visus čia, bet niekas neatėjo. Suprantu – kelias sunkus, bet juk gyvenimas brangiau. Bent tu, sūnau mano, išsigelbėjai, - jis prigludo prie Samuelio peties ir graudžiai pravirko.
Samuelis vis labiau irzo. Ne, juk čia negali būti tas Geležinis Balsas. Pastarasis – tvirtas ir teisingas, o čia tik nupiepęs senis. O gal čia velnias, netikėtai toptelėjo į galvą. Juk Geležinis Balsas pasakojo apie jį – susitraukęs menkysta, lipšniu balsu ir aštria geležte už nugaros.
- Tu – velnias, - atstūmė senį Samuelis ir atsistojo.
- Koks aš velnias, - tas skėstelėjo rankomis, - juk...
- Tu – velnias.
Samuelis smogė tvirtai ir taikliai su menku virpuliu jausdamas kaip kumščiu sutraška lūžtanti nosis, o gležnas veidas lošteli atgal. Senis nuvirto ir Samuelis užšoko basomis pėdomis jam ant krūtinės.
- Velnias, Velnias! – rėkė šokinėdamas.
Su kiekvienu nauju šoktelėjimu krūtinė vis labiau įdubdavo, o iš burnos ir nosies pasipildavo kraujas.
Pavargęs Samuelis atsisėdo į krėslą, kur kas patogesnį nei gultas, pastatytą priešais patį didžiausią langą. Ir suvokė – dabar jis buvo Geležinis Balsas. Ak, kad matytų tėvas. Tikrai nedrįstų nustumti pomidorų. Priešingai – prikrautų į dubenį dar daugiau. O Alva. Ką ten Alva. Ji gali ir su kiaulėmis miegoti.
Samuelis sukikeno, pagalvojęs kaip Alva atsives kiauliukų ir pati kriuksės maitindama juos.
Balionas, netekęs beveik viso savo balasto sparčiai kilo aukštyn, nepavaldus jokiam vėjui.
Taip, tėvas juo didžiuosis, Samuelis išpūtė krūtinę ir užkėlė koją ant kojos.
- Bet tu ir kvailys, - sugargaliavo senukas ant grindų, - galvoji – užmušei mane ir viskas?
- Tu- Velnias, - atkakliai pakartojo Samuelis.
Krėslas, jo didelei nuostabai, sukosi aplink savo ašį ir jaunuolis tuoj pat tuoj pasinaudojo. Sukosi tol, kol apsvaigo galva, o akyse pradėjo lietis vaizdas.
- O tu tada kas? - senukas atrodė nustebęs, viena sustiklėjusi akis priekaištingai spoksojo į Samuelį, - kas užmušė visas moteris ir supjaustė dar gyvą Alvą?
- Dora, - tvirtai nukirto Samuelis ir pabandė atsistoti. Žemė tebesisuko po kojomis.
- Ne ne, - juokas sklido iš negyvo senuko burnos, - juk tu uždaužei jas visas plaktuku, o Alvą pasilikai paskutinę. Pala, tu jos vaisių išpjovei peiliu ar šakute? Juk tau patiko, kaip klykė ta mergiotė.
- Tai padarė Dora.
- Ta išsigimėlė? Kuprota? Šleiva ir negalinti pakelti nieko sunkesnio nei trys bulvės? Turbūt kalbam ne apie tą Dorą. O tėvas? Kam tu jį taip?
- Žinai – eik velniop, - Samuelis atsistojo ir nutempė kūną prie atviros liuko angos.
- O Horkijus? Vargšas dėžėje uždusęs berniukas? Juk tu pradėjai žudyti jau gimdamas. Pirma – motina, paskui – seserys. O kas dabar tu? Dievas, amžinai kylantis aukštyn? Sustingęs amžiams. Aš tau net esu savotiškai dėkingas, kad pats užsikrovei ant pečių viską. Nėra jokių sodų. Už vandenyno nėra nieko! Aš tau pamelavau, - kikeno senukas.
- Velnias, - tvirtai pakartojo Samuelis ir išvertė kūną pro liuko angą su piktdžiuga stebėdamas kaip jis krenta vartydamasis kol visai dingsta iš akių, - tikras velnias.
Sugrįžęs prie krėslo atsisėdo ir vėl apsisuko aplink savo ašį. Į galvą toptelėjo nauja mintis.
Dievas?
Kodėl gi ne. Su tokia našta jis susidoros.
