Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“

Du dvejetai, susilieję į vieną, atsargiai išraižytų formų kūną. Atlanto vandenų tyrumas ir mano bevalės širdies užgožtos dvi akys, matančios kur kas mažiau, nei turėtų, kad išmoktų branginti.
Tai, ką vadiname žiurkių lenktynėmis, parastai ir neleidžia mums pakilti. Kiekvienas sūrio gabaliukas dalinasi į dvi, tris pusantros, keturiasdešimt penkias dalis, o kiekviena pilka raudonų akių žiurkytė stengias atimti iš kito bent trečdalį, nes kiekviena gali nusinešti gabaliuką į savo kamputį. Bet ne į kapus.
Aš gan paprastas žmogus, vardu Andrius. O gal prarastas? Niekada nešovė į galvą, kad tai, ką turime, turime ne patys. Iš aukštesnių dimensijų numesti turtai yra pranašesni už mūsų pačių nugramdytą žiurkių sūrio dalį. Senais laikais, kai reikėjo išgyventi 24 valandas per parą tamsoje, vis tik pamačiau šviesą. Gaila, bet ne šiame pasaulyje.
***
Gražus vakaras – pasakytų bet kas, tik ne aš. Stovių prie skersinės gatvės susikišęs rankas į kišenes, apsirengęs juodu džemperiu su pilkšvu gobtuvu. Šiek tiek lašnoja silpnas vasarinis lietus. Pasijusti geriau jis man nepadės.. O kas padėtų? Turiu šiandien tris likusius paketus, pilnus velnio nuodų, privalau juos kažkam duoti į rankas už dvigubą kainą. Štai po trisdešimties minučių pagaliau ateina aukšto ūgio vyras, ilgai nesiskutęs, išvargintomis akimis. Vėliau paaiškėjo, kad dvigubos kainos esmė buvo visai kitokia.
Dvi negatyvios jėgos susilieja. Aš mečiau į jį atšiaurų žvilgsnį, jis iš kart suprato, kad reikia man nepastebimai greitai paduoti žalias kupiūras. Aš jam atmestinai ir paniekinamai numečiau ant žemės paketą su būtent tomis medžiagomis, kurias jis šiąnakt naudos savo pabaigos pradžiai. O gal ir viduriui.. Juk pradėjo jis jau seniai. Ir štai aš einu margais užrašais nuspalvinta tamsiai ruda gatve per tamsiai mėlyną, susikilusį batoną. Pusiau išgriuvusių ir išniekintų daugiabučių langai jau beveik visi užgesę, tad galiu nujausti, jog jau po antros.
Po kelių laiko trupmenų nei nesupratau, kaip akimirkos nusinešė mano sielą už kūno ribų. Eidamas namo nei nepamačiau, kad manęs tykojo kūno vagišiai – dėkui Dievui, kad ne sielos, nes dabar negalėčiau to aprašyti.
Du šūviai – vienas kūnui, kitas sielai, vienas pradžiai, kitas pabaigai. Kaip jie mane paveikė? Gulėjau ant pilko ir liūdno urbanistinėje aplinkoje įprasto asfalto ir gyvenimas sukosi tamsiose mano pomirtinėse akyse kaip kino juosta. Nors tai jaukus ir senamadiškas kino filmas, leidžiamas per seną, jau šiek tiek nudilusią kino juostą, galima išvysti nemažai ir siaubo filmo elementų. Išdeginti laukai, išdužę urbanistinių pramoninių rajonų daugiabučių langai, iškilusios durys, pro kurias jau niekada niekas neis. Be viso to buvo ir kelį saldūs kaip karamelinis šokoladas epizodai, dėl kurių aš pradėjau šaukti.
„NE, NE! “ – staiga aš pabudau, išsigandęs savo pojūčių, patekau į panikos ataką, kuri galėjo mane išgelbėti nuo ankstyvo išėjimo. „Dvigubos savisaugos instinktas“ – pagalvojau. Prisiminus šį terminą, kurį laiką net nesinorėjo atsikelti. Po dviejų minučių visgi tai padariau, tačiau dabar grįžo ir fiziniai jausmai to kūno, su kuriuo mes prieš kelias akimirkas vos neišsiskyrėme. Kulka ties mano skrandžiu visiškai nepadėjo man judėti arba pasigerinti nuotaikos. Antra kulka pečių plotyje, ties alkūne. Keista, tačiau fizinis skausmas nesukėlė negalios mano sielai. Eidamas tuščia, naktimis dažniausiai neramia gatve, jaučiausi neįtikėtinai ramus. Pirmą kartą gyvenime, po visų tų neramių naktų Kvinsbridže, Brookline ir Harleme, kur gyvenau tik vienerius metus, nors atrodė, lyg tai būtų viena sėkminga diena, per kurią vos išsaugojau savo teisę kvėpuoti. Lėtais ir kreivais žingsniai atkeliavęs į savo butą beveik sugriuvusiame klasikiniame New Yorko kotedže, pirmą kartą ramiai atsigulęs į lovą neskubėjau užmigti, bet ramiai stebėjau dangų per išklerusį langą. Šiąnakt itin ryškus dangus, atspindintys beribę galią, slypinčią manyje ir visuose žmonėse, apie kuriuos kada nors pagalvojęs.
***
Jau kitą rytą nusprendžiau išvykti. Laukti nebuvo ko. Tiesiog sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir važiavau ten, kur leido erdvės ir laiko limitai. Neturėjau čia nieko, kas man nurodytų kelią – nei artimo žmogaus, nei kompaso. Pirmą kartą dieną pradėjau ramiai, galvoje nesisuko destruktyvios mintys. Vakar buvau atsiskyręs nuo savo fizinio pavidalo ir pajutau kažką nepaprasto, sunaikinusio mano pražūtingą Ego, kuris ir pardavinėjo narkotikus tamsiose ir ašaromis patvinusiose Kvinsbridžo gatvėse, jaučiuosi, lyg to niekada nebūtų buvę, tačiau tuo pačiu suprantu, kad dar vakar buvau sutikęs tą vos pastovinį vidutinio amžiaus vyrą, kuriam ir pardaviau paskutinius tris maišus prieš lemiamą įvykį. Galvodamas apie tai, kas įvyko, bandžiau prisiminti išbrauktas detales ir suteikti naują prasmę mane ištikusiam išbandymui. Vakar ištrūkau iš kūno, kaip lėktuvai ištrūksta pamišusių motinos Žemės realijų, kai skrenda virš mėlyna spalva triumfą skelbiančio Atlanto vandenyno. Pavadinau savo patirtį „Skrydžiu prie. “ Atsilošęs galinėje autobuso sėdinėje, mėginau atkurti sceną, kaip toje senoviškoje, lėtai besisukiojančioje kino juostoje.
Skrydis prie.
Trys sekundės perėjimo į transcendentinę erdvę, kurioje mano protas buvo ruošiamas. Siela nežaidė jokių žaidimų, leido filmą nuo pat pradžių ir atsisakė ilgų įžanginių ceremonijų. „Įprasmink! ” – tarė kažkas man į dešinę ausį. Aš nusišypsojau ir stebėjau savo gyvenimo maloniausias akimirkas – mano mamos apkabinimą, kai buvau vaiką, mano paukščių stebėjimą, savadarbio teleskopo konstravimą. Visa tai buvo labai spalvinga ir gražu, tačiau staiga prasidėjo baisiųjų gyvenimo etapų rekonstrukcija – per seną kino ekraną mačiau, kaip septyniolikos metų bandžiau nusižudyti šokdamas pro balkoną. Vaizdas buvo trūkčiojantis, su trumpais juodai balto kontrasto įsikišimais ir mirguliavimais. Visgi, kažkas mane tą dieną sulaikė, tai buvo savotiška dvasingumo akimirka, kuri dabar mane nuramino. Iki pat vakarykštės dienos nežinojau, ar gerai padariau, kad neišėjau tą dieną. Mano astralinis kūnas negalėjo nustoti šypsojęsis, jis pagaliau išmoko skristi ir išsigelbėti iš tos aukos vaidmens, kurią nuolat patirdavau būdamas savo kūne. „Aš pats savo nuodėmių auka!! ”
“NE NE!! ” – sušukau garsiai, ir tuomet mano siela grįžo į tą patį, ne taip jau ir mėgstamą, o dabar dar ir ne visai fiziškai sveiką kūną. Ir pirmą kartą atsibusti buvo taip mistiška, jog nei nejutau rytinės depresijos, kokią jausdavau, kai riksmai ir šūviai į langą prabudindavo mane tuos vienerius metus Harleme.

***
„Nuveikti kažką prasmingo“ – vis mąsčiau apie angelo man pasakyta frazę, kuri nėra nei per daug originali, nei per daug sudėtinga. Bet ar aš kada nors apie tai pagalvojau? To nebuvau padaręs taip pat, kai ir neištyręs savo sąžinės, kurią seniai pakasiau už supuvusių obelų, o kai ji atgimdavo, paskandindavau ją ginklo šūvių rūke, kurį vienu metu praminiau „skausmo ežeru“. Taip, būtent ežeru, nes tas rūkas priminė rytą prie Baikalo, arba kokio mažo kaime įsitaisiusio ežero, kuomet neryškūs kristalai švelniai pakyla virš vandens.
Nors nepavyko niekur įstoti, tačiau bendro išsilavinimo užteko, kad prisiminčiau, jog pasaulyje yra daugiau vandens nei sausumos. Jau netrukus mintys pakrypo link atsiribojimo temos – prisiminiau, kaip mano siela vakar žaidė aukščiau kūno ir koks gi tai nuostabus jausmas buvo. Taip pat prisiminiau ir siaubingą patirtį, kai buvau septyniolikos ir vos neiššokau pro dešimto aukšto balkoną. Juk buvo tiesiog taip gera žiūrėti į šios planetos rūstybę iš aukščiau. O nuostabus rūkas virš Baikalo ežero? Jis primena man apie tai, kad pasaulyje kur kas daugiau gėrio nei blogio. Vanduo visuomet laimi.
Kadangi jau buvau susitaikęs, kad į savo savotiškai keistą, tačiau tuo pat metu atšiaurią lūšną Kvinsbridže jau niekada nebegrįšiu, nusprendžiau išlimti autobusų stotyje ir persėsti į autobusą, vežantį į Floido Beneto oro uostą. Vanduo nuo pat mažens buvo mano aistra ir stichija, arčiausiai palaikančia ryšį su manimi. Tiesa, per visą gyvenimą buvau prie Atlanto vandenyno vos du kartus, kadangi niekur nekeliaudavau. Prisiminęs tai, dabar užsibrėžiau tikslą – padariau tai, ką jau metų metus buvau pamiršęs. Tapau vėl gyvas. Turėjau svajonę..
Jau žinojau, kad galiu likti nesuprastas, tačiau išlipęs ir pajudėjęs link oro uosto su dar gerokai nuo vakar skaudamu kūnu, kuris vis verčia mane linksėti, nuėjau prie šalia esančio miško, kur mačiau, kaip treniravosi jaunieji lakūnai. Priėjau prie tvoros ir stebėjausi su susižavėjimu, nes atrodė, kad šie jauni skraidytojai puikiai įvaldę orą ir jų sėkmę lemia tik neapribojama meilė žemei, orui, vandeniui ir pačiai meilei – jie puikiai prisiderina prie oro linijų, žaidžia su debesimis.
„Atsiprašau, kažko laukiate? “ – tarė vaikinas su tamsiai žalios spalvos kauke. Aš šiek tiek pasimečiau, tad atsakiau nerišliai. „Man tiesiog patinka.. na, gražu matyti laisvę.. žmones, kurie nėra savo pačių minčių kaliniai. “ Jis nusijuokė, atrakino vartelius ir pakvietė užeiti į treniravimosi lauką. Aš nedrąsiai įėjau, net pats savimi stebėjausi, kadangi gyvenant tokiomis sąlygomis kaip aš, turbūt nieko keisto, kad turėjau drąsos daugiau nei proto.
„Sveiki, aš Andrius, arba Andy“ – tariau šiek tiek oficialiai, taip pat man nebūdingai kaip ir nedrąsiai elgtis. „Atsipalaiduok, Andy“ – tarė tas gan tvirto sudėjimo žmogelis, iš lėto nusiiminėdamas kaukę. „Aš Styvas, naujai gimęs lakūnas“, tarė jis man, kol aš vos nepraradau amo supratęs, kad tai tas pats sulinkęs vyriškis, kuriam vakar pardaviau paskutinius tris gramus kreko.
Stovėjau apšalęs apie pusę minutės, kol jis santūriai šypsodamasis laukė, kol aš atsigausiu. „Tu mane puikiai žinai“ – tarė jis. Nesvarbu, koks mano vardas iš tikrųjų, nes aš nepasikeisiu nuo to, kaip tu mane vadinsi. Vakar buvom susitikę, turbūt puikiai pameni, kad vakar turėjai palikti šį pasaulį, tačiau kažkas nutiko, ar ne?
Aš tiesiog išsigandęs linktelėjau galvą, o dar už kelių sekundžių šovė tiesiog tragiška mintis: „Tai jis mane vakar pašovė?? “ Mano veidas persikreipė nesimetriškomis dalimis.
„NE NE“, aš to nepadariau, - vėl nusijuokdamas tarė jis. Nelabai supratau, kaip jis perskaitė mano mintis, tačiau man pasidarė iš karto ramiau. „Aš esu ta jungtis tarp tikrojo tavęs ir tavo kūrėjo“, - tarė jis. „Puikiai supranti, kad vakar turėjai išvykti į naujus namus ir galbūt būtų tekę kentėti už tokį gyvenimo stilių, kurį tu vedei kaip žmoną! ”, - tarė jis išraiškingai. „Tačiau mes tavęs pasigailėjome, nes žinome tavo gerą sielą, kuri buvo užguita tamsių skylių raudonos pagiežos upių. Taip pat puikiai žinau, ką tu dabar norėtum nuveikti. Pasiruošęs skrydžiui už Atlanto? “
Dabar buvau labiau ramus ir visiškai susitaikiau su savimi, todėl nudžiugau, kai jis man pasiūlė išpildyti savo svajonę. Niekada per pastarąjį dešimtmetį neteko taip šypsotis, ypač ramu pasidarė tada, kai šis paslaptingas žmogus tarė man „aš esu tavo aspektas“. Tuo metu dar nelabai supratau, ką tai reiškia, tačiau mes iš kart po tų žodžių sėdome į baltą lėktuvą su mėlynumo atspalviais ir jis pradėjo ruošti įrangą skrydžiui.
Skrydis už.
Niekada nesijaučiau taip laisvai. Galėjau jausti, kaip ramiai oro rutuliai juoda per mūsų lėktuvą, kaip man šilta iš vidaus – ne dėl gero oro, ne dėl to, kad šis žmogus, su kuriuo skrendu, iš tikrųjų atrodo kaip mano geriausias draugas, kurio niekada neturėjau, bet todėl, kad viduje jaučiu ramybę ir pirmą kartą – visišką taiką su savimi.
Spindinčios bangos ir nuostabūs skaidrių vandenų žaidimai su aukso linijomis, skleidžiamomis iš saulės, man priminė apie tai, kad pasaulyje daugiau gero. Pagaliau aš tapau tuo, kuo visada iš tikrųjų norėjau būti – esu nugalėtojas. Viskas, kas buvo bloga ir žlugdė mano sielą – tamsa, ašaros, sielvartas, skausmas, neapykanta, pagieža, priklausomybė – visa tai dabar už manęs. Aš skrendu virš visų šių negandų su tuo pačiu, daug iškentėjusiu kūnu ir pagaliau atgaivinta siela, šalia manęs sėdi asmuo, gerai žinantis, ko aš noriu ir saugantis mane lyg angelas. Tai buvo mano gyvenimo triumfo akimirka.
„Triumfo akimirka tęsiasi amžinai“ – tarė mano lakūnas Styvas. „Nebijok to, kas neišvengiamai ištrinama, kas taip trapu, kad stengtis išsaugoti nėra jokios prasmės. Andy, tu jau niekada nebenusileisi... “
***
Pasikartojo vakar patirta trijų sekundžių transcendentinės būties perėjimo akimirka. Aš vėl staiga prasimerkiu, tačiau dabar nejaučiu kažkokios didelės naštos, kurią dar neseniai jausdavau. Pabandžiau pakilti, ir man tai pavyko kur kas geriau nei anksčiau. Aš pakilau virš jūros, pamačiau kelias žuvėdras ir net gi sugebėjau kilstelti savo rankas aukščiau už jas. Oro srovės veržiasi pro mane kaip niekada lengvai, dabar aš sklandau savo džiaugsmu – tai vienintelis kuras, laikantis mane aukščiau tamsių Niu Jorko gatvių, už visų nukentėjusių ir sužalotų žmonių skausmo, už savo paties neapsisprendimo ir kūno geidulių pragaro. Aš sklandau aukštai nuo žemės – tai puikiai supratau. Tačiau tik didingasis Atlanto vandenynas yra viskas, kas yra už manęs. Man patinka laviruoti tobulais, Dievo pasiųstais debesimis ir džiaugtis akimirkomis, kuriose atsispindi vienumos skleidžiama geroji energija. Kitas mano aspektas leido man įgyvendinti savo jau seniai užmirštą svajonę ir įveikti mirtį, tačiau jis atėmė mano kūną, suprasdamas, kad man jis žalingas. Gyvenimas yra pasaulio ir visatos nuolatinis čempionas, nugalintis mirtį, todėl aš galiu skraidyti kartu su paukščiais, kurie neklausinėja manęs klausimų, džiaugtis saulės aukso spinduliais, kurie neprašo manęs prisistatyti kas aš toks, mėgautis nuostabiu beribio Atlanto vandenyno bangų žaismu ir skaidrių vandens kreivių tekėjimu, nes aš esu visa tai. Nugriovę savo pačių beprotybės sienas, žmonės gali mėgautis tobulu gyvenimu ir vienybe. Kiekviena siela, turinti kūną ar ne, gali to pasiekti.
Ar negyventume džiaugsme, supratę, kad du yra viena?

2013-02-22 21:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-01 20:17
Valkas


Kaip filosofiška ir graudu. Šniurkšt.

Nepasiant to, kad minčių srautas visai nusisekęs ir veikėją iš tiesų galima jausti, tekste nėr nei vienos vietos, turinčios bent lašelį dramatizmo. Visa tai labai jau primena tradicinę paauglišką rašliavą „Ei, tėti, mama, žiūrėkit, aš kuriu EGZISTENCIALIZMĄ!!!“, komentaruose po kuria būtinai atsiras bent vienas autoriaus draugelis, priskiesiantis šabloniškų abstraktybių. Na taip, šitas rašinėlis – vienu laipteliu aukščiau už ką tik aprašytą tipažą, bet tik vienu ir labai nedideliu. Štai įrodymas: jei aš pasakysiu „Čia pilna loginių klaidų – kulkos veikėjo kūne ištirpo per naktį, pilotai dogfaitindami tarp debesų treniruojasi tik prastuose filmuose, ir išvis, kas yra pečių plotyje, ties alkūne???“, kas nors būtinai puls aiškinti, jog ne ten teksto esmė, reikia žiūrėti gyliaūūūū, čia gi viskas iliustruoja dvasines tarp šio pasaulio tamsybių pasiklydusio veikėjo kančias.

- Čia viskas iliustruoja tai, jog autorius turi noro, bet neturi įgūdžių. – pasakysiu aš. Patirties jis irgi neturi. Ir kantrybės.

1,7
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-26 05:26
omnia
Kalba - 0.7
Siužetas - 0.3
Idėja - 0.2
Originalumas - 0.2
Vertybės - 0.3

1.7
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-24 01:28
Samsara Samsara
Stipru, gilu ir originalu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-23 14:56
Aurimaz
Baisiai neskanus reikalas. Tokius dalykus, kaip

Trys sekundės perėjimo į transcendentinę erdvę, kurioje mano protas buvo ruošiamas. Siela nežaidė jokių žaidimų, leido filmą nuo pat pradžių ir atsisakė ilgų įžanginių ceremonijų. „Įprasmink! ” – tarė kažkas man į dešinę ausį.

apskritai norėtųsi šluoti lauk su visais padurkais. Kol pasiekiau pabaigą, pamiršau pradžią, o autorių norėjosi iškolioti riebiausiais keiksmais. Mokykis prozinio skrydžio - kad galėtum apskritai parašyti apie kažkokius skrydžius. 0,4
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą