Nepritapėlė (3)

Šįryt atsikėliau ne su ta koja. Pirma išklausiau betikslį sutuoktinio bumbėjimą dėl to, kad jam kitą savaitę vėl teks išvykti į Prancūziją, kad nebus kam tepti sumuštinių. Po to pati laidžiau balsą ant mokinukų, kad šie kuo greičiau trauktų savo užpakalius iš po antklodžių ir dumtų praustis. Šiaip jau mane Kantrybė visad globoja, bet dabar kažko užsiožiavo.
Galvoju sau, kokią čia priežastį surasti, kad nereikėtų eiti į darbą. Susirgau? Turiu gerą pažįstamą gydytoją, išrašytų ligonlapį. O kaip pasiteisinti šeimynai? A, vaikams prisakyti, kad ginkdie neišsiduotų, kai grįžę mane ras namie, o vyriškiui. Ką jis. Jis ir taip vėliau grįžta už mane.
Tik va, bėda. Darbe tuoj ims bumbėti: ir vėl ta serga!.. Gal paprašyti kolegės, kad mane padengtų? Aš jai praeitą savaitę jau taip padėjau: atėjo iš pat ankstaus ryto sekretorė paklausti, kur Inga, aš: „į tualetą nuėjo“, popiet į tą patį klausimą atsakiau dar gudriau: „išėjo pas gydytoją“. Bet ne, Ingos taip dažnai nepasigenda kaip manęs. Prisimenu, vienąkart norėjau valandėlę anksčiau pabėgti. Ir ką jūs manot? Ėjau pro kiemo duris tikėdamasi nieko nesusitikti, išsprūsti nepastebėta, tik šast iš už kampo išlindo šefo mašina. Ach, kaip tada paraudonavau. Tikrai gėda net ir nuo tokių minčių.
Mašinų grūstis nesveika: pypsina, šūkauja vienas ant kito, ir vis tiek kolona nejuda iš vietos. Gerai, kad sniego pusnis pasitaikė negili. Įlėkiau į ją, išmečiau vaikus prie mokyklos, ir už tai gana lengvai iškepurnėjusi į pagrindinę gatvę, ramiai sau galėjau atsipūsti. Net prie darbo laisva vieta lyg man skirta buvo.
-Na kaip? – tuoj apspito visa bobų irštva. – Kaip gimtadienis?
O ką aš. Pasakosiu teisybę? Ne, aišku. Pradėjau nuo to, kaip atrodė keletas pas mane atgūžėjusių draugių: Rita vėl naujai apsikirpusi, Giedrė naują kadrą susiradusi, o Rima – kaip visada su naujai megzta suknele. Labai čiki.
-Ne, nu ta Giedrė... Kaip ji nepagalvoja, kad kalendorinis laikrodis tiksi, - kaip visada protingai norėjo pasakyti Aušra. Ji jau tokia: labai inteligentiška, negali nieko pasakyti banalaus, kalbėti bandė tik aukštomis frazėmis.
-Aha, - tuoj kaip perekšlės vištos ėmė jai pritarti kitos.
Išvedžiojimas ilgokai užsitęsė. Net nebegirdėjau apie ką. Tik linkčiojau galvą ir pati sau mėgavausi kava. Galvą tikrai skaudėjo nuo vakarykščio. Laiškas.
-A?
-Auūūu. Matyt, gerai vakar patempėt, - suprunkštė lyg susitarusios visos. - Klausiam...
-A? Ai ne. Juk vakar - sekmadienis, rimčiau viskas bus penktadienį. Baikit. Mes tik truputį. Šampaniuko...
-Aha, - visos palinkčiojo pritariamai, ir paslaptingai toliau šypsojosi.
-Nu, ar bandei tą firminį patiekaliuką?
Paimti keletą vištos krūtinėlės gabaliukų. Nuplauti, nusausinti ir smulkiai lyg spirgučius supjaustyti. Sutarkuoti morkas, supjaustyti svogūnus ir sutroškinti. Į daržoves sudėti prieskoniais pagardintą vištieną. Viską pabaigti troškinti kartu. Pabaigai įmušti keletą kiaušinių, įberti džiūvėsėlių. Patiekti su bulvių koše.
-Na žinoma.
Ir ėmiau pasakoti, kokį pati tortuką iškepiau, kokias dar Cezario salotas paruošiau. Skiedžiau tiek, kad net ėmė visos laižytis. Tada jau jos pačios pradėjo pasakoti. Viena kitai ėmė perdavinėti savo patirtį: ta taip tą išbandė, ta tą kitaip.
Gerai, kad kopijavimo popierius pasibaigė, tai turėjau nulipti į apačią jo parsinešti. Tiesa, dar prieš tai apsimečiau, jog labai noriu į tualetą, tai pasiėmiau sykiu ir puodelį, kad jį išplaučiau.
-Na, kaip gimšė? - tuoj ėmė kamantinėti sandėlininkė.
Ir vėl ėmiau pasakoti. Dar gražiau.
-O kokios gėlės?..
Velnias. Bendradarbių padovanotos gėlės taip ir liko gulėti ant kėdės kampe, o aš nė nepasistengiau jų pamerkti. Gal kas tuo jau pasirūpino? Gera dingstis pabėgti nuo dar vieno tokio pat burnos aušinimo.
-Rufe (šiaip jau mano vardas Rufina), tave kviečia bosas, sako atėjo laiškas, turi pasirašyti.
Išpylė septintas prakaitas jau net ant krūtinės, nugara ties paskutiniuoju stuburo slanksteliu seniai šlapia. It mėšlu apkibusiomis kojomis nusėlinau iki tikslo.
-Va, laukia kurjeris tavo parašo, - atsainiai pasakė Visagalis.
Pasirašiau. Šįkart vokas buvo didžiulis. Žvilgtelėjau į atgalinį adresą ir susmukau: „Sidabrinis uosis“. Taip garsiai atsipūčiau, kad net visi sužiuro.
-Manei, iš kokio teismo? Prisidirbai per savaitgalį gal, ką. A? – tuoj būtinai patraukiant per dantį ėmė visi krizenti.
-Neee, - numykiau. O kad jūs žinotumėte. – Galvojau, kad...
Koks kieno reikalas, ką aš galvojau. Vienas ir tas pats laiškas paprastai ateina vienąkart ir tik tuo pačiu adresu. Labai jau neetiška būtų siųsti tokio turinio laišką dar ir į darbovietę. Nors... o jei nori parodyti, kokia aš nevykėlė?
Dirbant visada laikas greit eina. Štai ir pietūs. Užsisakiau koldūnų. Juos labai mėgstu. Namie valgau su grietine, o čia visada patiekiami su baltu padažu. Tiek to.
Vėl kavutė. Iš pradžių buvo viskas panašu į kavos ritualą. Nepatingėjo skrudintas kavos pupeles šviežiai sumalti, supilti į specialų kavinuką. Tas vadinamas specialus indas, „jebena“, parvežtas vienos bendradarbės vyro iš Etiopijos. Tai, žinoma, kaip nepasipuikuosi. Šiame inde, sakoma, išsilaiko puikus kavos skonis ir aromatas, o energija įgaunama su kiekvienu taip atidžiai ir rūpestingai paruoštos kavos gurkšniu. Jau visos įsivaizdavome, kaip vanduo verda ne arbatinuke, o ant specialiai tam sukurto laužo ir, atrodo, gaudėme tą Kosmoso galią. Pilvas dirbo įtemptu ritmu. Kai jis dirba, smegenys ilsisi. Kiekviena tuo tarpu skaitėme arba žurnalą, arba laikraštį, arba naršėme po internetą.
-Uždarykite duris. Nematote, kad pietaujame! – sušuko kažkuri.
Ir visai nesvarbu, kad pietūs užsitęsė jau gal valandą. Vėl tylu. Girdėti tik juodojo nikotino sriūbčiojimas. Tik kaip jau gali būti ilgai tylu pas mus.
-Va, žiūrėk, - rodo į vieno žurnalo viršelį. - Na ir makiažas.
-Cha, o čia kas per kelnės, - varto kita ir pamato Agniešką apsimovusią prailgintu klynu kelnes . - Kaip prisišikusi atrodo.
-Eik tu, ir aš turiu. Labai patogios.
-?
-Nu jauties lyg eitum be kelnių. – Ir akimirkai susigėdo ką pasakė.
Sprogom iš juoko. Matyt, labai garsiai ir ilgai sprogome, kad tas neiškentęs vėl duris atidarė ir paklausė:
-O dabar gal jau pietūs pasibaigė?
-Ne, dabar juoko terapija. –Ir toliau kvatojomės.
Aš, aišku, pasišoviau atleisti tą žmogelį. Nors dar ilgai many gaminosi vitaminas C, bet kažkaip sąžinė pabudo: jau greit trys, o dar nieko gero čia, darbe, nenuveikiau. Jau tuoj reikės pradėti ruoštis namo – išdavikė mintis.
Paskleistus bet kaip lapus ant stalo tvarkingai surinkau į vieną bendrą krūvelę, padėjau ant kairiojo stalo kampo. Dar ruošiausi kažką daryti, tik mano darymą pertraukė telefono skambutis.
-Na tai sveikinu...
Lyg vakar negalėjo to pasakyti.
-Ačiū, bet atleisk, turiu labai daug darbo.
Na ir kvailiai tie žmonės, pagalvojau. Švenčia gimtadienius, skaičiuoja metus, taip nejučia suskaičiuodami, kiek liko laiko iki mirties, geriau jau... Laiškas! Visai pamiršau apie jį. Staigiai praplėšiau, o ten – dar vienas pasiūlymas. Dievagojasi, prižada labai lanksčias sąlygas, kol įsigyji nors vieną prekę, pagalvojau. Po to žadėtos nuolaidos išgaruoja kaip spiritas.
-Tai ar norėsi baklažanų? – šaukė iš gretimo kabineto.
Yra pas mus tokia viena ūkininkė. Tai ji viską: pieną, mėsą, kiaušinius, daržoves pigiau parduoda nei parduotuvėje ar turguje.
-Šįkart ne, - atšaukiau.
-Tikrai ne? Bet tu pagalvok, gerai?
- Gal tik penktadieniui reiktų kokios vištelos.
Na ir kvaiša, vėl prižadėjau, kad imsiu, nors man visai nereikia. Vis tas nemokėjimas atsisakyti.
-Tai iki rytojaus, - jau paltą apsivilkęs, tik neužsisagstęs prošal praėjo bosas. – Šiandien turiu išlėkti ankstėliau.
-Iki, - tarsi, kaip gaila, pasakiau.
Tuoj pat kaip per kokį prekių išpardavimą visos puolėme rengtis ir nešdintis namo mes. Lauke mašinos stūksojo padengtos kokiu dvidešimties centimetrų sniego sluoksniu. Kiemsargėmis viena kitą išvadinome ir su pasimėgavimu lyg per talką, iš peties, visos darbavomės šepečiais aplinkui. Gera fotkė būtų laikraščiui, nusijuokėme.
O namie laukė tas pats scenarijus: batai nedžiauti, indai vėl radę naujas vietas – nė vieno kriauklėje, o pamokos net nepradėtos ruošti.

Mes moksleiviai Lietuvos
Norim šulės normalios.
Kad nebūtų pamokų
Ir jokių namų darbų.

Tik pasigyrė, ką sukūrė.
Staigiai vakarienei iškepiau kiaušinienės. Džiaukitės, pasakiau sau, ir nuėjau ruoštis treniruotėms. Nors žinau, kad, atsisakydama vaikų kontrolės, galėsiu iš tiesų kontroliuoti situaciją, bet motiniškas instinktas kuždėjo: o jei nenueis?
Laikas spaudžia. Tad skubėdami visi trys apsirengiame ir skuodžiame pro duris. Šone liko parduotuvė. „Nieko nepirksiu“ – urzgiau. Praėjome ir pro darželį. Pro jį visada einu kaip pro Bažnyčią. Čia dirba labai nuostabūs žmonės. Bent jau dirbo. Nėra laiko apmąstymams. Dabar jau atvykę skubėjome nusirengti – apšilimas prasidėjęs.
-Ko tokia susimąsčiusi? – paklausė.
O aš ką? Aš pagalvojau: yra žmonės Gėlės, yra Vėjai, yra Bedugnės, yra ir Žali slėniai. Yra Labirintai, yra Granitai, yra net Briliantai. Jau visiems iki koktumo nusibodusios skaidrės many pažadino vakarykštį Aš. Kas mes? Aš žinau: man reikia daugiau nei manau.
-Na, mama, ar nupirksi man hamburgerį? Matei, kokį įvartį įspyriau, - patempė už rankovės sūnus.
Kad ir kur beeitum, vis tiek esi čia.
-Nupirksiu, -prižadėjau. Ramybę, nusijuokiau.