About a girl

Aš nemiegojau. Nemiga kankino jau dvi paras, o smegenys užgeso ir atsisakė dirbti. Nežinojau ką daryti. Nei vėjas, nei jūra neramino, o bangos mušė į krantą be paskirties.
Išėjau pasivaikščioti. Šaltą rytą visi žmonės snaudė nusisukę nuo saulės ir nebematė tiesos.
Kranto linija keitė savo padėtį bangoms užliejant, o aš į tai pasižiūrėjau kaip į bereikšmį dalyką. Jei norėčiau, visur matyčiau reikšmę. Net ir savyje.
Pasivaideno, jog pamačiau laumę. O gal undinę... nors galėjo būti ir fėja. Stovėjo veidą atsukusi į jūrą. Atrodė kaip iš senos nuotraukos – nejudėjo, nekvėpavo. Šviesūs plaukai vos dengė mentes, susivėlę bangomis krito nuo pečių plika nugara. Ji stovėjo, ilgos rankos tabalavo pašonėse, o lediniam vandeniui apliejant plikas kojas ji nekrustelėdavo.
Vienintelis dalykas gražinęs mano sąmonę į tikrovė buvo jos šortai. Fėjos nevilki šortų. Jaučiausi sutrikęs – norėjau ją užkalbinti. Priėjau artyn, paliečiau petį. Ji atsisuko. Veidas angeliškas, o akys, tamsios kaip naktis, keistai derėjo prie kone baltų plaukų.
Kvėpavo giliai.
- Nemoku gyventi, -sušnabždėjo ji. - Nežinau kaip, - verksmingai pratarė.
Ir nuėjo. Tiesiog taip, beveik nuoga, vilkinti nefėjiškais aptrintais šortais.
Vėjas pradėjo pūsti smarkiau. Bus audra.
Aš likau stovėti, suprasdamas, jog ji išmoko gyventi. Aš ją išmokiau... pats to nemokėdamas.
Pasidarė karšta.
Nusirengiau.
Ir stovėjau žiūrėdamas į jūrą.
- Aš pamečiau tai ką tu radai, -tariau merginai, jūrai ar žuvėdroms, - o tu radai tai, ką aš pamečiau.
Bangos pakilo.
Laukiau, kol...