Nepritapėlė (2)

Baimė nuvedė prie durų. O ten – buvęs kolega, nepatingėjęs palipti porą aukštų. Persimetėme keliais bereikšmiais žodeliais. Kviečiau kavos, bet atsisakė.
-Che, - sako. – Tas laiškas guli jau nuo penktadienio pas mane. Paštininkas nieko nerado, tai kur daugiau paliks, jei ne pas pensininką, - nusišypsojo.
Įtampa atsipūtė. Šypsena bandė spraustis į lūpas. Padėkojau ir uždariau duris.
-Kas čia? – paklausė sykiu trys mano vyrai.
-Ai, - Egoizmas surado šiltą vietelę. – Čia man.
Koridoriuje tūnojęs Abejingumas pasidalijo į kryžkelę. Vienas nukėblino į virtuvę ko nors užkąsti, antras įsidrėbė prie televizoriaus, o trečiasis kaip visada tekinas nuskuodė prie kompiuterio. Juk laikas tiksi: valanda malonumo greit pralekia. Tai ne susirinkimas, kur taupomos minutės, o prarandamos valandos.
Tik ką smegenyse tūnoję šampano burbuliukai tą pačią akimirką, kai į rankas paėmiau laišką, susprogo. Smegenys tuoj įmetė pirmąją pavarą – visokie keblumai tūnoję galvoje subruzdo.
Labai jau nuoširdžiai, atsargiai, kaip man atrodė, bandė atsiprašyti. Teigė, jog niekuo negali padėti. Mandagumas čia niekaip negalėjo pasislėpti...
„Apgailestaujame“.
It vulkanas Tikėjimas įkrito į upelį ir sušlapo.
Pravirkau. Verkiau ilgai. Bent jau man taip pasirodė. Dažniau verkia ne tas, kuris silpnas, o tas, kuris per ilgą laiką pavargo būti stipriu. Supratau, kad ateinanti savaitė bus subjurusi. Taigi ėmiau skaičiuoti ją nuo šiandienos, sekmadienio: iš viso bus aštuonios dienos. Aštuoneri, skaičiau, įkūnija pasaulio sukūrimą iš pirmapradžio chaoso. Iš pirmapradžio dumblo iškyla pirmoji kalba, ant kurios Saulės dievas leido išsiskleisti pirmajam lotoso žiedui. Kinai, sako, kad aštuoni – tai palaiminta sala...
Dar kartą, viską nuo pradžių, ėmiau dėlioti mintis į joms skirtas lentynėles. Bet Protas vis dėlto yra maištautojas, - juk mano išgalvota šalis tai nuginkluota!..
Kaip tas mažas vaikas nepaliesdama plaštakos nubraukiau aprasojusį veidą nuo riešo iki alkūnės. Į kairę, į dešinę, į dešinę, į kairę, kol įsidienojo.
Kad ir kaip gerbčiau Grožį, šis pasislėpė krištoliniame upelyje. Mano puoselėta Laisvė pasislėpė saulės spinduliuose. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas gana greit pasislėpė. Jis net neprisiminė, kur slepiasi, bet tai visiškai nesvarbu.
Pasiėmiau MP3 grotuvą, įsikišau ausinukus į jiems skirtas vietas ir ėmiau klausytis A. Vivaldžio „Keturių Metų Laikų“.
Muzika pati pasirenka, kada ją reiktų jausti.
-Mama, - vėl prisiminiau, - kodėl tu niekada nesiklausai kokios linksmos muzikos?
-Na, - tada atsakiau, - man tokia patinka.
Tiesa, šiandien mano gimtadienis, pagal įprastas taisykles turėčiau linksmintis. Ir tie „Keturi Metų Laikai“ - labai jau čia ne vietoje...
Tai, kad visų Abejingumas globoja mane šiuo metu, Paguoda išlindo iš bičių avilio. Kad ir kaip Tikėjimas ginčijosi su Dievu, aš supratau, kad už viso to slepiasi tik Pavydas. Ir tas Triumfas yra laikinas.
Darkart žvilgtelėjau pro langą. Snigo. Aplink tokia akinanti baltuma, kad mano įstabusis Regėjimas nepamatė, kaip per pusnis ten, tolėliau laukuose, brido koks dešimtis vyrų nuo galvos iki kojų baltai apsirengę. Vėl karinės pratybos, pagalvojau.
Karas bus, - pasakiau sau. Ir palengvėjo. Yra gyvenimas, yra ir galimybė.
Tik pavargusi Mintis jau nešė į pūkuotą guolį. O Realybė liko:
1. Suplauti penktąkart indus (nors valgydinau tik per pietus).
2. Numaudyti vaikus.
3. Priminti vyrui, kad rytoj pas odontologą.
4. Peržiūrėti, ar visiems padėtos švarios kojinės.
5. Dar kartą paklausti jaunėlio jau išmoktą eilėraštį.
6. Priminti abiems vaikams, kad kišenpinigiai ant stalo.
7. Leisti eilinį kartą vyrui žiūrėti komediją, nors ir kaip jos nekenčiu.
8. Prisiminti, kad dar prieš mėnesį buvau prižadėjusi imti taupyti.
9. Turiu iš lovos dar kartą keltis ir eiti patikrinti, ar užrakintos durys.
10. Jei kartais naktį nubusčiau (suprask, turiu nubusti), uždaryti langą, kad kambarys baisiai neįšaltų, ir mes nesusirgtume.