Raudonoji upė

Arinaja. Nuostabi šalis, gyvuojanti tūkstantį ir septynis šimtus metų. Garsėjanti kaip taiki, niekuomet karo nepradėjusi žemė. Daugybė įstabių statinių, išvystytas mokslas, puikūs amatininkai, didžiulės girios. Ir karaliaus Higerono priesaika niekuomet pirmiesiems nepralieti kraujo. Ši priesaika garsino mano šalį pusantro tūkstančio metų, todėl išlikome vienintele šalimi, kurios sienos nepakito per visą jos istoriją. Ir man, Higerono ainiui bei priesaikos vykdytojui ant pečių guli pareiga toliau išlaikyti Arinają tokią.
- Prince Sarijau, - Generolas Fertas kaip visuomet truputi sutrikęs šalia manęs. – Histirai vėl puola. Jūs josite į mūšį?
- Žinoma. Paruoškite žirgą.
      Mano šalis su Histira puikiai sutarė beveik penkis šimtus metų. Stebėjome, kaip prie Kiomo upės žemumų atsirado mažos trobelės, kūrėsi gyvenvietės, miestai. O dabar jie mus puola jau daugiau nei pusmetį. Nesuprantu.
    Su skaudančia širdimi velkuosi šarvus. Nors jie gana lengvi, jaučiu, kad traiško ir dusina mano sielą. Nekenčiu karo. Visi arinajai nekenčia. Bet, štai jis čia ir aš, prisiekęs tarnauti savo tautai turiu ją ginti.
    Į mūšį joja septyni šimtai po tūkstantį mano brolių, pasipuošusių apsiaustais, padabintais sidabrinių skydų piešiniais. Didžioji Gynybos armija. Ant vakarinės kalvos jau plevėsuoja raudonos vėliavos su lokio piešiniais. Histirų mažiau nei mūsų, bet jie garsėja savo puolimo taktikomis, tad mūšio baigtis nenuspėjama.
    Sustojame ir išsirikiuojame trigubos sienos pozicija. Ilgai laukti netenka. Raudonieji lokiai puola. Nors ir kertami mūsų strėlių jie rėžiasi į mus lyg jūros banga. Kapoju priešus vieną po kito ir su kiekvienu kirčiu kraujuoja mano paties širdis. Laikas bėga, o mūšis tęsiasi, dažydamas Kiomo vandenį raudonai. Sunkiai orientuojuos kurioje pusėje kas. Čia tik laukas, pilnas metalo žvangesio, kūnų, tysančių po kojomis, riksmų ir dejonių.
    Strėlė pakerta mane. Krentu  iš balno, o skausmas krūtinėje iš dvasinio virsta visiškai realiu. Nusiridenu, paspirtas žirgo. Prieš aptemstant sąmonei jaučiu, kaip mano kūnas paliečia raudoną Kiomo vandenį.


                                                        *******



        Nubundu. Skausmas krūtinėje degina ir trukdo kvėpuoti. Pamėginu atsimerkti. Sunku. Pro akių plyšelius matau, kad krūtinėje styrojusios strėlės nėra. Rankų pajudinti nepavyksta.  Ties mano dešine ausimi sušnara drabužiai, pasigirsta žingsniai. Kažkas nueina. Po truputi suvokiu, kad guliu ant šieno ir esu užklotas.
- Mama, - balsas kitoje patalpoje šneka histiriškai. – Arinajų šuo atsibudo.
- Liaukis, Mirata. Juk sakiau, kad neburnotum ant vargšo sužeisto žmogaus. – dūsauja vyresnė moteris.
- Sužeistas ar ne - jis arinajas. O jiems aš neatleisiu. – abu balsai artėja prie manęs. Jaučiu jų žvilgsnius.
- Nepradėk. Geriau atnešk vandens kompresams.
      Piktoji mergina pasišalina, o vyresnioji priklaupia šalia manęs. Šiltas šiurkštokas delnas paliečia mano kaktą, tikrina karštį. Atkloja ir patikrina tvarsčius. Pamėginu kalbėti, bet burna pernelyg išdžiuvusi. Moteris tai pastebi.
- Neskubėk taip. Tu labai nusilpęs, tad nėra ko spurdėti. Tavo mūšiai baigėsi. Leisk savo šarvams ilsėtis kampe, o kūnui lovoje.
- Neguosk priešo, mama. – niūrioji mergina pastato kibirą su vandeniu.
- Man jis ne priešas, Mirata. Tai, kad jo šalis kariauja su manąja nereiškia, kad aš kariauju su juo.
- O gal tai jis įsakė žudytis mūsiškius? Juk matei kokie brangūs jo šarvai ir papuošalai. Turėtų būti koks generolas.
- Palik tu jį ramybėj, dukra. Neieškok kaltų. Net jei ir rasi tą, kurio ranka atėmė gyvybę Garesui, jo paties nesugrąžinsi.
- Aš nenoriu mirties to, kuris nužudė Garesą. Suprantu, jog jis vykdė įsakymą. Aš noriu įsmeigti durklą į širdį Arinajos princui. Nelemtam šuniui, kuris pradėjo šitą karą.
    Vyresnioji moteris atsidūsta ir išeina. Jaučiu merginos žvilgsnį gręžiantį mane iki sielos gelmių. Kurį laiką pastovėjusi ji suklumpa, girdžiu semiamą vandenį. Ji pakelia mano galvą, priglaudžia puodelį.
- Gerk, atsigauk ir gyvenk. Nebus jokios garbės nužudžius nepajudantį karį. Mano keršto valanda ateis vėliau.
    Atsigeriu vandens. Jaučiu kaip mane apleidžia jėgos. Ne, nenoriu užmigti. Noriu atsikelti ir viską išsiaiškinti. Noriu sustabdyti karą, bet esu savo paties kūno kalinys. O greitai tampu ir sapnų karalystės belaisviu.