Tą tylią naktį...

Saulė ir vėl nurausvino dangų, lengvučius debesėlius, tik šįsyk - vakaruose. Aplink verda gyvenimas: visa, kas gyva, juda, kruta, ruošiasi nakčiai. Nors ir trumputė ta vidurvasario naktis, bet ji pavojinga - medžioja plėšrūnai...
Lakštingalos smaginasi skardendamos vakarėjantį orą savo trėlemis. Iš lėto temsta, danguje žiebiasi pavienės žvaigždės. Jos tarytum tildo, ramina visus. Tik lakštutės lieja savo melodijas...
Saulė jau beveik dingo už horizonto. Tik mažas pakraštėlis bekyšo. Daugėja žvaigždžių, ryškėja mėnulio ovalas. Dabar jie saugos žemę. Nutilo visa gamta. Net devynbalsės sumigo. Tik retkarčiais purpteli koks pavėlavęs paukštelis ir nukrėčia sidabrinę rasą. Ir vėl žemę užkloja tyla. Tačiau ne ta - slegianti, gaubusi visus kaitrų vidurdienį. Ši tyla raminanti, migdanti, kviečianti visus ilsėtis.
Ant žemės nusileidžia naktis.
Danguje savo šaltą šviesą lieja mėnulis. Jis atsispindi ežere, pakui save palikdamas sidabrinį taką, tarsi kviečiantį eiti kažkur į nežinią, į tamsą, kuri apgaubė žemę savo minkštu apklotu ir slopina visus garsus. Žemę užplūdo gaivinanti vėsa.
Lėtai iš miško tankmės išlenda ragai, o paskui galva, kaklas... Likusios kūno dalies nematyti, ją slepia švendrai. Tai girių valdovas briedis atėjo atsigerti. Jis lenkiasi, snukiu sudrumsdamas ramų ežerą, ir visu jo paviršiumi nuvilnija smulkutės bangelės. Dabar mėnulio takas juda, vilnija. Tolumoje rikteli apuokas, matyt sugavo grobį ir dabar giriasi visiems. Virš ežero putoja rūkas, miglos kamuoliai tartum šoka pagal negirdimą muziką. Tuoj pradės aušti...
Staiga briedis kilsteli galvą, neramiai apsidairo, karpo ausimis. Galbūt ką nors pajuto, išgirdo, ar užuodė. Po valandėlės vėl lenkia galvą tik... pykšt! Žvėris sumauroja ir suklumpa. Prie nurimusio galiūno pribėga medžiotojas, iš jo šautuvo vis dar rūksta dūmas. Atskuba kiti, privažiuoja mašina. Į ją meste įmeta negyvą žvėrį. Tą akimirką ant mėnulio užslenka debesis ir viskas paskęsta tamsoje. Tarsi pati gamta norėtų paslėpti tai, kas ką tik įvyko. Nuslinkus debesiui mašinos nebematyti, tik tolstantis motoro ūžesys skrodžia tylą. Girdėti kaip į mašinos kėbulą daužosi žuvusio karaliaus ragai...