Šis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“
„Lituanika“, šiandien sustingus,
Jaukiai snaudžia pailsus muziejuj,
Kiek akimirkų mena spalvingų,
Kai lyg paukštis padangėj plazdėjo!..
Tas vienintelis skrydis lemtingas –
Džiaugsmo šūksniai su skausmo lietum –
Neištrintas ir niekur nedingo,
Tarsi tiesė nubrėžta dangum...
Amžinai jis pasauliui įspaustas
Tarp Atlanto ir mūsų šalies,
Į mintis ir į širdis įaustas,
Nors lėktuvo pilotai tylės...
Nors nekels, nekartos daugiau skrydžio,
Bet drąsa ir troškimas išliks –
Grįžt atgal – buvo tam pasiryžę,
Pasiryžę – kas benutiks.
Sakralioji kelionė nutrūkus,
Bet mūs sielos ją nuolat kartoja,
Tarsi sklendžia link saulės per rūką,
O joms minios belaukiančių ploja...
Nors pagelto istorijos lapai,
Nors ir datos juose apsitrynė,
Bet tas skrydis amžinu tapo –
Įrašytas į žygius Tėvynės!
Ir Atlantas, kadais aplankytas, –
Už ir prie jo tuomet pabuvota.
Džiaugsmo šypsniais jam tiek išsakyta,
Sparnais sielų su virpuliu mota...