Laukimas

Prieš išeinant tavęs laukti... aimanuodavo mano senos girnos, besisukančios kiekvieną ratą, vis primindavo man, kad aš ne amžina. Vis prižadėdavo, kad šis ratas paskutinis, tačiau lyg apsigalvojusios apsisukdavo dar ir dar po vieną sykį. Pavargo mano ausys rėžiamos ir raižomos jų vaitojimo.
Prieš išeinant palikau savo drąsą tarp tėvo šonkaulių, kai paskutinį kartą jis mane išsigandusią glaudė prie savo krūtinės. Aš ir jo girnas girgždant girdėjau. Šaltos uniformos sagos įspaudė savo atspindžius mano skruostuose, kartais atrodo, kad lig šiol jos ten, mažos geltono metalo žvaigždės. Visai tokios kaip mano pačios vaikystės teplionėse. Mano vaizduojamame danguje visuomet būdavo žvaigždžių, visai kaip ir šiąnakt...
Aš taip senai čia esu, kad nebegirdžiu nei girnų aimanų, nei širdies godų. Nebe pamenu savo liežuvio skonio, akių spalvos. Tik samanos dengiančios mano plaukus žinau, kad žalios. Tas žalumas tempiasi per visą šios šventyklos grindinį. Mano alkūnės suleidusios savo šaknis šiame maloniai suplėkusiame pavėsyje. Ir aš vis tikiuosi pavasarį pražysti kartu su šiais mano prieglobsčio skliautais.
Aš susitaikiau su tuo, kad nebepajudinu sustingusių pirštų tarp kurių savo audeklus nupynė vorų patelės savo patinėliams vilioti, sugundyti ir nužudyti. Šį mirtiną šokį paliudija jų sudžiuvę kūneliai suvynioti į šilko įkapes. Kada nors į tokias įkapes būsiu suvyniota ir aš. Ir džiaugiuosi, kad dirbs tokie patyrę meistrai.
Nustojau mirksėti, kad neišgąsdinčiau tų kurie prigulė šalia pailsėti. Tų kurie buvo ištroškę ir gėrė lietaus vandenį iš mano bambos, kurie rėmė savo nuvargusius pečius į manuosius. Nesakiau niekam, kad čia esu aš. Nepratariau nei žodžio savo supelijusiomis lūpomis, kad save pateisinčiau, nesudėjau jų, kad ką nors pabučiuočiau. Tik laukiau tavęs. Bijojau, kad nepraeitum pro šalį. Nepraskrietum greitu žingsniu ir net žvilgsniu manęs neužkabintum...
Varva mano dienos kaip sakai nuo senos vyšnios, rieda per suskerdėjusią odą ir tampa stalagmitiniais paminklais.
Aš taip tavęs laukiau, aš taip tavęs bijojau ir nekantravau tave sutikti. Tiesiog nesupratau, kad tu jau čia ir kreipiausi kitu vardu. Aš vadinau tave kančia, O visi likusieji tave šaukė Gyvenimu...

... labas... mano Gyvenime...