Cepelinai

Likimą lėmė cepelinai. Sekmadienio pietums Jola padengė stalą: kiekvienam po ryškiai gėlėtą ceratinę servetėlę, po ilgai šveistą ir tik išlenkimuose parūdijusią šakutę, po peilį.
Vladas trynė rankas, kuteno Ugnę ir džiaugėsi:
— Oi kaip kvepia. Oi kaip kvepia. Gardumėlis.
Nučiupęs mergaitę už pažastų suko lėktuvu, net supynė išdrikusią kasą.
— Mam, greičiau. Mam, kiek galim laukti, — lindo prie mamos sijono ir stiepėsi dirstelti į puodą.
Nieko nepamatė. Kur tau: puodas didžiulis, tokiame raganos vaikus verda, net neabejojo Ugnė.
— Mam, kam mums tiek cepelinų? Per visą gyvenimą nesuvalgysim.
— Ateis draugų. Nelįsk. Eik švarų sijoną užsisek.
— Mam, man gėlytę įpink.
— Pasakiau, nelįsk. Elgiesi kaip kūdikis. Trečiokė, merga kaip dalba, o elgiesi kaip trijų metų.
— Kas ta dalba?
— Nesimaišyk po kojom.
Jola linksma sukosi virtuvėje, mediniu šaukštu grebėstavo puodo dugną – gink dieve, neprisviltų, visą laiką niūniavo po nosimi, sukrykšdavo grybštelta Vlado už krūties ar per sėdmenis plekštelta.
— Va, jums visiems špyga. Gyvenu kaip princesė ir pašvilpkit jūs man uodegą kilstelėję, —  pyktis vis dėlto čiupteldavo Jolą už gerklės. Kur ne: girtuoklė, pasileidėlė, prisiklausė pakankamai.

Jola įsidarbino daržininke, gal tik ravėtoja, nelegaliai, už keturis šimtus per mėnesį pas kaimynus turtuolius, pusiau vokiečius, pusiau žydus. Vyras — vokietis, žmona — žydė. Ar atvirkščiai. Jolai jokio skirtumo. Pinigus moka ir kvit. Esmė tame, kad per aukštą tvorą niekas nemato, kaip ji tursuoja lysvėse, plepa iš visų pusių, kas ką sugeba. Ir, aišku, vis apie Jolą ir jos naująjį draugą Vladą. Šlykštu. Perkūniška ir rupūžiška. Niekas niekuo nesidomi, tik ką Jola padarė, su kuo Jola gėrė, su kuo Jola miegojo. Kad ir artimiausios, jos namo kaimynės: nelaiminga surukus senmergė, gal net vyro kvapo neuosčius, nė kumščio iš jokio vyro neragavus, ir devyniasdešimtmetė supelijus pensininkė, daunę anūkę ir tą genialia vadinanti, kad tik sava, kad tik sava, o jos Ugnytę – valkata, vagilka. Perkūnrupūžės. Perkūnrupūžės. Norėjo šūktelti per tvorą: girdžiu girdžiu, viską girdžiu. Bet nurijo Jola nuskaudą, smarkiau per žolę, per žolę, pasipurtė, tikros perkūrupūžės: į akis saldžios, malonios, Jolą mylinčios, norinčios padėti, krikščioniškos.  Skaudu dėl Ugnytės. Apie ją tegu dieną naktį loja. Pavydi. Pavydi. Valkata, alkoholikė, paskutinė iš paskutinių – o šast, Jola ne tik išsiblaivė, ne tik darbą susirado, ne tik dukrą iš valdiškos pastogės atsiėmė, bet ir vyrą įsitaisė. Ir dar kokį. Išvaizdus. Dirbantis. Kultūringas. Pro duris išleis ir įleis, krepšį paneš, vakar net laiptelius pašlavė. To dar nebuvo Jolos gyvenime.

— Na, kriaušele, ar greitai? — Vladas per liemenį suėmęs į ausį pakšt pakšt, net liežuviu grybšt.
— Nelįsk. Nelįsk. Puodą išversim, — Jola ne patenkinta, Jola devintame danguje.
Pakšt į kaklą, pakšt į pakaušį, krimst į krūtį.
— Saldi kriaušelė. Oi, saldi.
Kriaušelė jau be palaidinės. Kriaušelė jau ir be kelnaičių. Kriaušelė tik su trumpu sijonuku.
— Ugne, eik į kambarį. Greičiau į kambarį. Uždaryk duris. Įsijunk televizorių.
— Nenoriu. Noriu cepelinų.
— Į kambarį.
— Nėra jokių filmukų.
Vladas traukėsi iš atakos, lengvai stumtelėjo mergaitę į kambarį, pasuko raktą.
— Princese, sugalvok tris norus. Visus išpildysiu.
Ataka. Pavojingai susiūbavo didžiulis aliumo puodas, prigrūstas cepelinų. Jola dar grybšt mediniu samčiu, kad neprisviltų, ir lyg miaukteldama, lyg sudejuodama atsidavė atakai.
— Dėde, jau sugalvojau.
— Šaunuolė, šaunuolė. Išsiriesk, labiau išsiriesk. Kaip kriaušė. Kybok kaip kriaušė.
— Ką, Vladeli? Dėde Vladai, ką sakai?
— Labiau labiau. Dar labiau.
— Aš jau labai didelius norus sugalvojau. Ar jau sakyti? Dėde, ko cypi? Dėde, ar nusideginai?
Pakšt pakšt. Jau dabar Jola pakši Vladą į pažandes, į žilą tankų ežiuką pakaušyje. Pakšt pakšt.
— Nu, žinai, nu, žinai. Mes čia kaip jauni. Kaip jaunavedžiai. Nu, tu ir vyras, nu, tu mane stebini. Naktį kelis kartus, dabar vėl.
— Kas, kriaušele, kas negerai? — juokėsi Vladas, sukdamas raudonus triusikėlius virš cepelinų puodo.
— Neišdykauk. Šelmis. Dar įmesi į puodą, — Jola grybšt per puodo dugną, pasuko ratu jau kaip reikiant kunkuliuojančius cepelinus.

Jola – gera šeimininkė. Ir iš nieko skaniai gamina. O Vladas vakar parnešė puskumpį. Tikrą, kvepiantį, net nešaldytą kiaulienos gabalą. Cepelinams. Iš tokios mėsos Jola galėjo ne tik cepelinų išvirti, galėjo net prezidentui ar ministeriui kepsnį sučirškinti, zrazą susukti, karbonadą išmušti – ir viską tokio skanumo... Nenusakomo.
Jola – tikrai gera šeimininkė. Galėjo be įtampos valgyti gaminti ir dar šimtą darbų dirbti. Ir mylėtis. Kad tik būtų su kuo. Juk ne jauniklė. Mėgo Jola mylėtis. Ką mėgo – tai mėgo. Moteris. Tikra moteris. Dar kartą drumst puodą, apsitampė sijoną, pirštais papustė kuodą, karčiukus. Mėnesį negėrė. Atsigavo. Papilnėjo. Net krūtinė pastatėjo. Veidas putlus, lygus. Jai sekasi: toks vyras. Toks vyras. Negeriantis. Na, ne visai. Tik retkarčiais. Kai gauna atlyginimą. Tik kokią savaitę. Čia ne bėda. Mandagus. Kultūringas. Bet svarbiausia — dar vyras. Rask penkiasdešimtmetį su varikliu. Žino Jola tuos diedus. Kaip nuluptus. Nusijuokė. Dantų trūksta. Priekyje, viršuje. Vėl nusijuokė. Graži ir tokia. Na, ne tokia kaip jaunystėje: va, tada tai buvo, tai atrodė, nė vienas nepraeidavo pro Jolą neatsisukęs.

Cepelinai baigė virti.
Ugnė tupėjo ant Vlado kelių ir vardino norus. Aiškūs Jolai tie jos norai, šimtas metų tie patys: katinas, Tigrą šuo sudraskė, karuselės, zoologijos sodas. Jola tikra: yra šansų, realių, Ugnės norams šį kartą išsipildyti. Vladas keletą šimtų kėtojo. Savo akimis matė. Baigė butą remontuoti – sumokėjo. Ir pati tikėjosi šio to: juk ne veltui siūlė po pietų į „Akropolį“ važiuoti. Ne kažko ypatingo. Jola nemelžė vyrų. Na, bet suknelės, na, bet bačiukų. Juk pačiam bus smagu seilę varvinti į gerą įpakavimą žiūrint.
Jola jau užbaiginėjo pietų ruošimą, jau valė apibėgusį puodą, ragavo atskelto cepelino.
— Mam, mam, duok ir man lyžtelti.
— Aš tave lyžtelsiu, — Vladas iškišęs ilgą liežuvį braukė per Ugnės lūpas, Jolai akimirksnį pasirodė, kad net kyštelėjo tą savo smailą liežuvį dukrai į burną. Tik pasirodė.
Ugnė kraipėsi. Ugnė vartėsi ant plačių Vlado kelių. Ugnė irgi iškišo liežuvį ir ėjo į ataką su dėdės liežuviu.
— Aš tave suėsiu, kaip medų sulaižysiu, — toliau dūko vyras ir mergaitė.
— Tu būk vilkas. O aš meška. Meška, žinok, didesnė. Daug didesnė ir stipresnė.
— Tu — tik meškutė. Tu, princese, tik meškutė, — Vlado putli ranka Ugnės kelnaitėse, kita putli ranka – ant apnuoginto Ugnės pilvo, išriesto, nuo juoko besikilojančio. Taip Jolai pasirodė. Tik pasirodė.
— Ugne, po perkūnais, eik į kambarį. Greitai. Stumdaisi kaip penkiametė, jokio darbo nenusigriebi, — už pečių stūmė pro praviras duris.
Ugnė verkė. Garsiai. Per garsiai.
Jolai irgi ašaros papt papt.
— Kas, kriaušele? Kas? — apkabino per liemenį, pakšt į paausį. Tik Jolai nelinksma. Ir nejuokinga.
— Cepelinai juosta. Bulvės senos. Sudygę. Ne iš tokių tarkę daryti. Biržely cepelinus virti, tikra nesąmonė.
— Geri tie cepelinai. Neimk į širdį. Kokį kumpį nupirkau. Iš tokio bet kas bus skanu.
— Nu nu.
Vladas mediniu šaukštu drumstė puode.
— Nu, kriaušele, tu be reikalo į paniką puolei. Pajuodę tik pačiam paviršiuj, skystime – kaip reikiant.
— Jei sakai, kad gerai, tai gerai.
— O Antoškei su lietuvaite žmona net ir neluptos bulvės skanu būtų. Jau pensijas kadai pragėrę. Čia jiems kaip dešimtas pasaulio stebuklas.
— Valgyt jie turi. Nebadauja. Prisiperka pinigus gavę. O Bira skaniai gamina. Pati ne kartą ragavau.
— Karininkas. Susmirdęs karininkas. Pagyrų puodas. Dėjau ant tokio karininko.
— Ko siunti? Pats pakvietei. Ant savo mėsos.
Jola išėjo į lauką rūkyti. Atsisėdo ant slenksčio. Užsitraukė. Kažko dingo nuotaika. Visai. Apsilaižė. Kad taip alaus. Šiek tiek. Gurkšnelį.
— Kriaušele, vėl su cigarete? — sest šalia, uždėjo putlią ranką Jolai per pečius, — Juk susitarėm. Nemėgstu dūminių. Nepernešu prasmirdusių.
Jola trynė puscigaretę į sieną.
— Kriaušele, nesinervuok dėl tų cepelinų. Tavo viskas skanu, — krimst Jolai į ausies lezgelį.
Vis dėlto prajuokino. Jola jau tikra: po audringos nakties, kur tokiuose metuose kelis kartus, jai pasirodė. Visokios nesąmonės.

Gatvėje kažkas dainavo Ugnės dainą: kam mane palikai, išėjai, išėjai... Dabar ši jos galvelę užvaldžius. Be perstojo. Daina artėjo. Aišku, vėl pro langą iššoko. Ko norėti – jau nemaža. Jau trečiokė.
— Ugnyte, nubėk pas Antaną ir Birą. Kur jie dingo? Tegu greičiau – cepelinai išvirę, atšals.
— Nedingę, nedingę. Jola, karininkai nevėluoja. Karininkai — punktualūs. Pagal juos gali laikrodžius nustatinėti, — Antanas pasipuošęs, tiesa, be uniformos, be medalių, bet baltais marškiniais, juodu švarku, blizgančiais bateliais, dar tepalu atsiduodančiais.
Antanas linksmas. Antanas Ugnei gražus. Tai ne jo griozdas žmona. Tokios storos niekur nerasi. Ir bjaurios. Ne kartą ant Ugnės rėkė. Net per nagus sudavė. Niekaip Ugnė nesupranta, kam juos pasikvietė. Galėjo patys visą savaitę valgyti. Susidėti į šaldytuvą, vis kepinti – ir skaniai, labai skaniai gyventi. Ugnei įsiėdė ta labdarinė ubagų košė. Iki gyvo kaulo. Vien kruopos ir morkos. O ir eiti parnešti visada reikia jai. Su puodu stovėti valkatų eilėje. Smirdalių eilėje. Ugnei gėda toje eilėje. Vaikai iš mokyklos eidami matė. Juokėsi. Smarkiai. Vadino visaip. Negražiai. Nusipurtė: nesmagu prisiminti. Nesakė mamai. Nežino, kodėl, bet buvo gėda apie savo gėdą pasakoti. Ypatingai mamai.
— Atsiprašau, Ugne, neturiu tau saldainio. Bet po savaitės – pensija. Iš Rusijos. Atsiteisiu. Kaip reikiant atsilyginsiu.
— Tai jau tada pas mus šašlykų, — Bira į šonus įsisprendus, Antaną už parankės pačiupus.
Ugnė prisidengė akis: neįmanoma žiūrėti. Bira panaši į dramblį. Baisi. Kliuksintis maišas. O dar tos terbos po smakru. Ir kam juos Vladas kvietė? Galėjo vieni cepelinus suvalgyti, nuvažiuoti į karuseles, į zoologijos sodą, parsinešti katiną iš Broncytės. Matė Ugnė, kaip Vladas pilną kuprinę alaus parsitempė ir pakišo po lova. Nuo mamos. Kad nerastų. Kad nesusigundytų. Bet kažin kuo čia baigsis? Visi gers gers, mama žiūrės žiūrės, o paskui ir ji su visais pradės. Linksmai juoksis, garsiai šnekės, o kitą dieną... Ugnė žino – kitą ir dar kitą, ir dar dar kitas mama tik gers ir miegos. Ir Ugnei neramu. Kažkaip keistai liūdna. Nereikėjo tų cepelinų iš senų bulvių. Mama taip sakė. Ir Ugnė taip atrodo. Tikrai nereikėjo.

Visi susėdo. Antanas pakabino juodą švarką ant palūžusios kėdės atkaltės, perbraukė ūsus, mirktelėjo Ugnei akį: karininkas jai patinka. Net labai. Supranta Ugnę. Ledų nuperka. Net apie savo gėdas jam pasakoja. Gauna patarimų. Nežino, ar gerų. Nepavyko išbandyti. Kai ją pravardžiuoja ubage, suske, neėdėle – spirti į kiaušus, iš visų jėgų. Ugnė bandė. Bet susimovė: koja taip aukštai nekilo – vaikai pasitaikė dideli. Jai tik džinsai perplyšo. Bet Antanas Ugnei vis tiek patinka. Tikras. Ne melagis. Niekada nesijuokia nei iš mamos, nei iš Ugnės.
Vladas statė alaus butelius ant stalo. Meiliai juos glostė ir dantimis lupo kamštelius, tie dzingsėjo į grindis, ritosi po lova, Ugnė gaudė, dėjosi į kišenes – pravers. Viskas praverčia.
Bira akivaizdžiai pataikavo Jolai.
— Nu, tu gera šeimininkė. Iš senų bulvių išvirti cepelinus – reikia sugebėjimų.
— Negirk per anksti. Dar neparagavai.
— Nuojauta neapgauna. Gerą moterišką, Vladziūne, gavai. Gerą.
— O aš blogas? Bira, sakyk – aš blogas?
— Ko toks irzlus?
— Ne irzlus. Tik klausiu – blogas?
Jola lėkštę po lėkštės į stalą. Po porą įmitusių cepelinų.
— Visai nejuodi. Mam, viskas gerai. Pilki – ne juodi, — Ugnė jau knebinėjo šakute. Jau pūtė. Jau rijo. — Skanu. Mamyte, labai skanu.
— Kiek ant tavęs karininkas per naktį kartų užlipa?
Bira sukrizeno. Bira pūtė gabalą cepelino ir krizeno.
- Paklausk jo paties.
Karininkas rusiškai skiemenavo, girdi, prie vaikų – be lojimų.
Vladui nė motais. Iškliukino stiklinę alaus, prisipylė kitą, šakute vėdavo virš lėkštės ir irzo, akivaizdžiai irzo, kaip šuo:
— Galėčiau ir jaunesnę susirasti. Bet man metai nesvarbu. Svarbu, kad kaip reikiant moteris. Jola turi, ko reikia. Seniai tokios kurvos ieškojau. Visą gyvenimą. Ne medinė. Ne lenta, tikrai ne lenta lovoj. Tratinu kelis kartus pernakt. Tik klausimas, ar jaučia dėkingumą? Tikrą dėkingumą. Jola, ar jauti man dėkingumą?
Greitai įgėrė. Ugnė ryte rijo savo cepelinus, patirtis sakė, kad artėja audra.
Jola dar ne už stalo. Dar lakstė aplinkui: žiūrinėjo, ar viskas visiems kaip reikiant.
Vladas atsistojo, Jolos kaklą į saują:
— Sakyk, iš kieno mėsos cepelinai?
— Kiaulės, — muistėsi, — nejuokinga. Visai nejuokinga.
Net gargaliavo.
Ugnei visai nejuokinga.
— Nesmauk mano mamos, — žiaumodama paskutinį antro cepelino gabalą kibo į dėdės ranką.
Jolą paleido. Ugnę — atgalia ranka. Nestipriai – vos pro langą su stiklu neišlėkė. Gerai, kad ant alijošiaus pakibo.
— Cha cha cha, – vėl viskas gerai. Vladas linksmas. Vladas visiems alaus. Visi girgsėjo, visi kramtė, visi rijo.
Ugnė jau soti. Norėjo prisiglausti prie mamos.
— Mam. Skauda. Alijošius įdūrė. Va, žiūrėk – spyglys kyšo iš piršto.
— Nebūk mažesnė negu esi. Jei pavalgei, eik į kiemą.
Dar ko. Ugnė nė negalvojo ką nors praleisti. Nusigriebė taškuotą šunėką ir liūliavo: išėjai išėjai, palikai palikai...
Jola jau sėdėjo. Jau pjovė didelį cepeliną ir iš lėto kramtė. Ragavo.
— Senų bulvių, bet visai nieko.
— Pasakiški. Labai įdaras skanus, — Bira nepataikavo. Jai tikrai buvo skanu. Net čepsėjo. Jau antrą baigė.
Prisiartino prie cepelino ir Vladas. Perpjovė pusiau. Vieną. Ir kitą. Prikišo nosį. Truktelėjo.. Pašnirpštė.
— Nupirkau kumpį. Caca lelia. Žalią valgyti galima. Bet ko man neįkiš. Ne toks aš žmogus. Ar ne, kriaušele? Man smirdinčių mėsų niekas neįsuks. Ne toks aš žmogus.
— Gera šeimininkė ir iš kirvio gerai verda, — ach tas Antanas, vis ūsus braukinėjo, vis spirgučius iš dygių šerių gaudė.
— Oi oi, gerą girą geri vyrai geroj girioj gėrė. Iš kirvio iš kirvio. Šneki, kad šnekėtum, - Vladas vis dar artinosi prapjauto cepelino link, — apie kumpį šneku. Gerą kumpį. Ar žinot, kiek geras kumpis kainuoja?
Vladas kvatojo. Kaip pasiutęs. Į visus badė pirštu ir kvatojo.
— Viktorina. Skelbiu viktoriną: kiek kainuoja tikras kumpis?
Jola išėjo parūkyti. Antanas irgi. Vladas pagaliau priartėjo prie cepelino, išrideno mėsą ir pradėjo ją knisinėti. Smarkiai.
— Kas per velnias? Kas čia toj mėsoj?
Nulėkė su lėkšte prie lango. Jau pirštu krapštė cepeliną, dėjo į burną, kramtė. Spjaudė.
— Jola. Jola. Greičiau čia. Greičiau.
Jola tekina.
— Kas čia?
— Kur?
— Čia.
Bira neiškentė:
— Kas kas? Tu, Vladziūne, kaip mažas vaikas. Lapelis ar pipiriukas. Ar kremzlikė.
— Mano kumpis be kremzlių. Jola, kokio šūdo pridėjai į mano kumpį?
Jola skėst rankom.
— Na, kaip visada. Lapelį, pipirą, druskos, — lenkė pirštą po piršto.
— Čia ne lapelis. Žiūrėk, žiūrėk.
Žiūrėjo. Ir Antanas, ir Bira, ir Ugnė. Visi susikišę žiūrėjo į Vlado cepeliną.
— Kas čia per velnias, Jola?
Jola nušvito. Jola linksmai stvėrėsi už širdies.
— Taigi, Vladeli, čia raudonėlis. Iš ponios daržo parsinešiau. Labai gerą skonį priduoda.
Vladas aprimo. Padėjo lėkštę ant stalo. Pasėdėjo. Patylėjo. Karininkas pradėjo istoriją apie Leningradą. Jau kelintą kartą tą patį, net į krūtinę stukteldamas:
— Žinokit, aš — rusas. Ne bet koks rusas. Aš – Lenigrado rusas.
Žinojo. Visi seniai žinojo Leningrado rusą.
Atmosfera kambaryje vėl rami. Pjaustė, valgė, kramtė, gėrė. Jola tik valgė. Vladas tik gėrė. Ir tylėjo. Ugnė irgi tylėjo. Nei valgė, nei žaidė, nei dainavo. Staiga ji suvokė, kad Vladas — bjaurus. Per storas. Aišku, ne toks kaip Bira. Bet pakankamai storas, kad būtų bjaurus.
Antanas mirktelėjo Jolai.
Jola šypt. Gailiai. Be trijų priekinių dantų.

— Išeinu, — Vladas strykt iš užstalės. — Viskas baigta.
— Išėjai išėjai palikai palikai, — išslydo Ugnei iš lūpų.
Visi dar valgė. Vladas išsitraukė iš palovės sutrintą krepšį ir metė į jį marškinius, kelnes, treningus, diržą, skutiklį, triusikus, kojines, pasipainiojusį Ugnės meškiuką.
— Išeinu. Į mano kumpį visokių šūdų pridėjai. Viskas baigta.