Vos tik įėjęs į Ją, jis pajuto -- kažkas buvo ne taip. Viskas buvo NE TAIP!...Ji buvo dar šilta, dar virpanti...po ko? Jis tarėsi žinąs, bet nieko nepasakė...tik tylomis iš visų jėgų sukandęs dantis atliko judesius -- pirmyn, atgal...judesiai strigo, bet Jis nesakė nieko. Tylomis kentejo....pirmyn-atgal...Jis trumpam sustojo. Lengvais judesiais į šonus užsiėmė patogesnę poziciją. Palengvėjo. Bet kažko dar trūko...kažko, kas galbūt buvo prarasta visiems laikams...bet Jis nenorėjo pasiduoti. Dar ne dabar. Jis neturėjo tam teisės. Ji priklausė Jam. Ir jis taip lengvai nepasiduos.
Tik po gerų 10 minučių Jam pavyko atrakinti tas suknistas lauko duris. Reikia kuo greičiau kraustytis nafig iš šito rajono, kur bet koks chronis gali lįsti i tavo duris su savo visrakčiais, Jis pagalvojo ir riebiai nusispjovė.