Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Garso kolonėlėje kimiu balsu plėšėsi Springsteenas. Vos pro duris įžengdavo naujas svečias, barmenas ištiesdavo ranką ir daina prasidėdavo iš naujo, tarytum grotuvo jungiklis būtų įtaisytas tarpdury ir spaudinėtųsi šioms besidarinėjant. Lange viena neoninio užrašo raidė buvo užgesusi, todėl žybsėjo tik pen. Trojus sėdėjo sunėręs pirštus, užmetęs koją ant kojos ir dėbsojo į tuščią prieblandą priešais save. Šlapdribos permerktas lietpaltis kabojo ant kėdės atlošo ir alsuodamas drėgme skleidė aplink save šaltą gatvės kvapą.
    Durys tyliai sužvigo, į vidų stipriai plūstelėjo šaltas gūsis. Nespėjusi pasibaigti daina eilinį kartą prasidėjo ir naujo, jau aštuntą ar devintą kartą, bet tai nebeerzino, galbūt net priešingai – teikė saugumo ir pasitikėjimo – to jam dabar trūks-plyš reikėjo. Išgertas alaus bokalas maloniai svaigino.
    – Klausyk, bičas, labas, – išdainavo balsas.
    Flegmatiškai pasisukęs Trojus kilstelėjo akis. Mergina stovėjo įsirėmusi į staliuką ir vos žymiai lingavo pirmyn-atgal.
    – Taip, su tavim kalbu, nevėpsok gi kaip į karvę.
    – Ar mes ...?
    – Nėėė, nepažįstami, bet koks skirtumas.
    Stumtelėjusi kėdę mergina įsitaisė kitapus stalelio. Nesumodamas, ką sakyti, jis stebeilijo į tuštumą jai per petį ir tylėjo.
    – Klausyk, tai ką? – sučiaumojo ji.
    Trojus nužvelgė priešais sėdinčią būtybę: galva lyg baltas nužydėjusios pienės pūkų balionas, iš po juodai nutinkuotų blakstienų blykčiojo topazo žydrumo vyzdžiai, buka paršiuko nosiukė, kairiojoje šnervėje įvertas nedidelis žiedelis, lūpos švietė nuo rekiančiai ryškaus lūpdažio. Jo žvilgsnis nevalingai nuslydo sėdinčiosios kūnu, bet susigėdęs tuojau pat vėl grįžo prie veido.
    – Klausyk, galiu išeiti, jei ką.
    – Nieko, sėdėk, – tarstelėjo jis iš mandagumo ir, lyg norėdamas savo atsakymą užtvirtinti, mostelėjo padavėjui: – Alaus. Du.
    Vos bokalams nutūpus ant stalelio, mergina akimirksniu į vieną iš jų tvirtai įsikibo, tarytum tai būtų ranktūris autobuse. Piršteliai buvo liauni, vaikiški, smiliaus nagas nulūžęs ir atsilaupęs, o kiti švietė nuo oranžinio lako, apie bevardį apsivijusi bronzos spalvos gyvatėlė. Ant riešo kabaliojantis spalvotų akmenukų vėrinys rankai sujudėjus imdavo tarškėti lyg barškuolė.
    Pajutęs, kad vaizdas pykina, jis atbula ranka stumtelėjo savo alų ir įsmeigė akis į tuščią stalo paviršių.
    – Klausyk, tu čia kažko lauki, ar tik šiaip?
    Klausimas sujuokino.
    – Aš tik šiaip, – atsakė jis nuotaikingai.
    – O-a, – išartikuliavo mergina ir atkutusi ėmė plačiai čiaumoti. – Tai tu ir juoktis moki, ane? Gal dar ką? – vėl pakramtė gumą. – Tikrai, tikrai, pasakyk, – įkalbinėjo per stalą prisilenkusi artyn, žandikaulis nustojęs kramtyti sustingo.
    Trojus nuleido akis ir nevalingai įsispitrėjo į pro plonyčius marškinėlius sprogstančias nuogas pašnekovės krūtis, o galvoje sukosi vienintelė mintis: šalta, labai šalta, lauke šalta, viduje – irgi.
    – Klausyk, esi toks gražus vyrukas, bet matau, kad liūdnas, – prašneko sėdinčioji dirbtinai pašvelninusi balsą. – Juk tikrai, ane? – rodėsi, bando save pačią įtikinti, jog akys nemeluoja. – Gerai, paklausyk, mane bachūras iš namų šiandien išmetė. Viskas, baigta. Galvoji, malonu, ane? Ne, šlykštu, kai pasinaudoja ir išgrūda. Ir dar kaip pasinaudoja! – apmaudžiai bakstelėjo sau į krūtinę. – Tai va, išsikrausčiau pas draugę. Neilgam, reikės gi savo gūžtos ieškotis, bet kol kas pas tą draugelę įsikūriau. Ai, viskas ten tvarkoj, tik šį vakarą baliukas ten pas ją kažkoks, todėl išsinešdinau. Nepatiko, susirinko ten tokie... ai, išsičiustinę visokie, – pasakotojos akys nuslydo Trojaus kūnu. – Na va va, visai kaip tu... – mostelėjo į jo drabužius. – Bet tu vis vien kitoks. Tu liūdnas kažkoks. Kaip ir aš. Tinki šiandien prie manęs.
    Jis dar kartą šyptelėjo.
    – Klausyk, bet visai gerai mums čia, ane?
    Ištraukusi iš burnos gumą mergina prilipino ją prie stalo ir pasrėbė alaus.
    – Tai va, išsipliurpiau čia. O tu ką? Ko ne namie, ne pas žmoną? Tik jau nesakyk, kad neturi.
    Turkio akmenėliai įsistebeilijo jam į veidą, tarytum norėtų ten pragręžti dvi skyles. Pamiršusi, kad burnoje nebeturi gumos, ji kelis kartus iš įpročio kaukštelėjo dantimis.
    Trojus sumišęs papurtė galvą, viduje savęs klausinėdamas, ką šiuo atveju reikėtų daryti: jei atsakytų „taip“, būtų objektyviai teisinga, bet subjektyvus melas, jei sakytų „ne“, būtų faktiška apgaulė, bet giliai tūnanti teisybė, teigiamas atsakymas pašnekovę tikriausiai įaudrintų, neigiamas garantuotai nuviltų.
    – Klausyk, Trojau Lambergai...
    Iš nuostabos jis dusliai kostelėjo ir nepatikliai dar kartą nužvelgė sėdinčiąją, bandė rasti atsakymą, tačiau jo nebuvo, tik tie patys pienės plaukai, brangakmenių akys, rožinės lūpos, apyrankės ir žiedai.
    – Klausyk, dabar pagalvojai, kad sekioju tave? Šnipinėju? Slaptoji žvalgyba? – erzindama pašnekovą ėmė šūkalioti mergina. – Baik tu, mielas advokate, atsipalaiduok. Pernai gi ištraukei mano bachūrą. Geiras – pameni? Bet tai ką, jis toliau savais reikaliukais užsiiminėja. Seniai man reikėjo jo atsikratyti. Va, pažiūrėk, kaip jis mane...
    Paleidusi iš rankų bokalą pasakotoja prasegė juodą striukytę. Trojus atstatė delną, bandydamas ją sustabdyti, bet jau buvo per vėlu – suraukusi saujoje megztuko kraštą mergina apnuogino šonkaulius ir pirštų galiukais palietė pajuodusią odą. Jis vėpsojo į milžinišką mėlynę ir nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Vėl viskas susipynė, ėmė suktis. Nebesuvokė, kas baisiausia: kad sėdi šiame nusmurgusiame kabake eilinės darbo dienos vakarą, kad kalbasi su buvusio kliento mergina, ar ta baisi juoda žymė, kurių teismo salėje stengiasi nematyti.
    Sukaupęs jėgas įsikibo į stalo kraštą ir, triukšmingai stumdamas kėdę, atsistojo. Savijauta buvo kaip gerokai įkaušus, nors tebuvo ištuštinęs vienintelį bokalą.
    – Aš tuoj, – tarstelėjo ir nužingsniavo.
    Priėjęs prie svečių tualeto durų nučiupo rankeną, bet nespėjo net susigaudyti, kaip pastumtas įlėkė vidun ir išgirdo paskui save spynos trakštelėjimą.
    Mergina sustojo prie durų.
    – Čia tik vienas tualetas, kartu bus greičiau, – pasiaiškino lengvabūdiškai. – Daryk pirmas, o aš po to.
    Nebesumodamas, kaip protingiausia pasielgti, jis nusisuko, pagrabaliojo klyną ir ištraukęs savo grožį sustingo prie klozeto. Tačiau reikalo atlikti niekaip nesisekė. Laikas nutįso lyg nemalonus sapnas, jis spėliojo, kaip visą šį seansą reikės užbaigti, juto, kad merginos stovėjimas už nugaros kutena pakirkšnį, o ginklas pamažu ima bręsti rankoje, žinojo, kad net užsagstęs visas sagas ir užtrauktukus savo pasididžiavimo nebesugebės nuslėpti.
    – Klausyk, pone akvokate... – sumurkė bendrininkė.
    Jis grįžtelėjo į balso pusę ir ją pamatęs sustingo lyg įbestas. Žiūrėti į tą vaizdą nenorėjo, bet atsukti nugarą buvo per baisu todėl pasuko veidą profiliu ir žvelgė į sieną tiesiai priešais save, vis dar stebėdamas merginą regėjimo lauko periferijoje. Ginklas ėmė glebti ir trauktis tarp pirštų, kol pagaliau įgavo pradinę formą, kurią buvo galima be vargo įpakuoti ir uždangstyti. Susitvarkęs paskubom kyštelėjo delnus po šalta vandens srove, perbraukė per veidą ir pasisuko į duris, kur jo tebelaukė pati didžiausia grėsmė. Akys nejučia slystelėjo žemyn ir neklausydamos savininko sustojo ties prasegta paslaptimi. Mergina stovėjo atsilošusi į duris ir oranžinių nagų galiukais glostė savo juodą lizdelį.
    – Ateik... – prašnibždėjo.
    Trojus sunkiai nurijo ir, atplėšęs žvilgsnį nuo kailiuko, dirstelėjo į durų rankeną.
    – Juk nori, mačiau, – sukniaukė patelė.
    Išmykęs neaiškių garsų asorti jis prisiartino.
    – Klausyk, negalvok, kad aš kažkokia čia... Tik pamačiau, kad tu liūdnas. O man irgi ne pyragai šiandien. Žodžiu, abu tinkam vienas kitam. Tai kodėl ne pažaisti?
    – Ir taip jau prisižaidėm, Ramina, och, atsi... Marija, velnias, tu, tu...
    – Seranda aš. O tu tai neblogas! Panų turi tiek, kad net nebesusigaudai?
    Sustojęs greta jis nužvelgė murkaujančią katytę – veidas dar visiškai jaunas, lyg vaiko, akių rainelės tokios tyros, tarytum tikrai būtų išlietos iš gryniausio brangakmenio.
    – Susitvarkyk, Seranda, ir eik namo pas savo draugę, – ištarė kuo švelniau. – Tau ne vieta čia.
    Pačiupęs merginą už alkūnės šaltai patraukė į šoną, tarytum ji būtų kėdė ar kitas ne vietoje stovintis baldas.
    – Ir man čia ne vieta, – pridūrė.
    Pasukęs spynelę išėjo, paskui save diskretiškai užverdamas duris.
    Iš kolonėlės vėl skambėjo dainos pradžia – ženklas, jog ką tik buvo užsukę nauji lankytojai. „Pagrok man finalą pagaliau“, – norėjosi paprašyti priėjus prie kolonėlės. Susižvejojęs banko kortelę sustojo prie baro.
    – Ir už paukštytę? – mostelėjo padavėjas.
    – Už viską.
    Susimokėjęs jis lėtai sagstėsi lietpaltį ir vis nesitraukė nuo baro. Tai pamatęs barmenas atsuko jam savo klausiantį žvilgsnį. „Šitas irgi kaip vaikas. Gal dvidešimt penkeri, ne daugiau. Visas pasaulis – tik vaikai, nežinantys kaip elgtis“, – pasvarstė. Staiga susigriebė, kad stebi ir vertina pasaulį lyg tėvas, tarytum jo pareiga būtų jais visais pasirūpinti. O galbūt taip ir turėtų būti?
    Atsegęs kelias sagas, kyštelėjo ranką į užantį.
    – Padaugino, – dūrė pirštu tualeto durų link. – Iškviesk taksi, tegu parveža ją namo, kažkur netoli gyvena, – susakė atkišdamas vyrukui dvišimtinę.

    Įlipęs į taksi jis klestelėjo ant galinės sėdynės ir įsispitrėjo į šoninį langelį. Automobiliui atsidusus miestas pajudėjo ir su pagreičiu ėmė lėkti pro šalį. Žmonės netrukus virto permatomais vaiduoliais, fasadai – nesibaigiančiomis sienomis, gatvės – šviesos ruožais. Tik prie sankryžos vaizdas trumpam atgaudavo savo tikruosius pavidalus, griežtus kontūrus, spalvas, detales, bet tuojau pat vėl imdavo tįsti, vienodėti, lietis. Galiausiai jis užsimerkė ir atrėmė galvą į standžia oda trauktą sėdynės atlošą. Norėjosi tiesiog užmigti, išplaukti įsikibus į minkštą sapną ir niekada nebegrįžti, niekada nebekartoti šios kelionės. Šiąnakt kaip niekad norėjosi tikėti, kad taip ir bus – jo norai išsipildys. Giliai viduje laikė sunkiais svoriais užslėgęs baimę, bet ši, kad ir kaip spaudžiama, nepasidavė; nepajėgdama išsikovoti daugiau erdvės, ji augo savyje, maitindamasi savimi ir apnuodydama ląsteles nepasitenkinimu, begaliniu įtūžiu, virsdama tankiai suspausta materija, pasiruošusia bet kurią akimirką prasiveržti ir ištaškyti jį į gabalus.
    Gal vis dėlto vertėjo su ta pieniaplauke ten tualete pasimylėti, iškrušti ją, net jei mergina staiga būtų jį atstūmusi; nors kartą gyvenime atlikti siaubingą nusikaltimą – gal tai patyręs kažką suprastų? Kažką? Ką jie visi jaučia, stovėdami už lango tamsoje ir stebeilydami į jį švenčiantį savo laimėjimus. Į jį? Viešpatie, argi Ramina kalbėjo apie jį? Ne, tai buvo tik fantazijos, sapnai – tiek laiko išgulėjęs be atminties žmogus dar ne tokių istorijų gali prisigalvoti.
    Ne, su Ramina jau tikrai viskas baigta. Daugiau nebebus jokių lankymų, jokių ligoninių. Ji nebe studentė, nebe teisininkė, juk pati pasisakė, kad niekada ja tapti net neketino. Šiandien pagaliau atgavo atmintį, kad ir kokią iškrypusią ir keistą, vis dėlto jos galva nebe tuščia. Ir dabar jau jis tikrai už nieką nebeatsakingas, jų niekas nebesieja, telieka pamiršti, kaip bet kurią kitą bylą po laimėjimo arba pralaimėjimo. Bylą?! O Viešpatie, Ramina juk nėra byla! Ji tik studentė. Buvusi.
    Pirmą kartą jį į ligoninę atitempė tam, kad studentė savo dėstytoją pažintų, po to dar kelias dienas ten lankėsi gydytojų ir policijos skatinamas, vėliau tai tapo keistu įpročiu – žinojimas, kad ligoninėje yra kažkas pažįstama, karts nuo karto jį ten atvesdavo – lyg eilinė būtinybė, panašiai kaip pareiga sutvarkyti lentynas kabinete ir surūšiuoti teisinius raštus ant darbo stalo. Porą mėnesių Ramina jam vis dar buvo atversta knyga, gera knyga, pernelyg gera, kad būtų galėjęs vienu mostu atsikratyti. Ir vis dėlto, po diplomų įteikimo jis tą knygą užvertė, ji tapo beprasmė, nebereikalinga. Galiausiai net ligoninės nebesiejo su studente, tik su Marta. Ir net ne su Marta, tik su tuo mažyčiu budinčiosios kambarėliu. Tai buvo saugi sala, lizdas, kuriame galėjo vapėti sava kalba ir būti penimas tiesiai į burną kaip bejėgis žvėrių jauniklis. Kai po darbo dienos išėjęs pro sunkias teismo duris nusileisdavo laiptais į miestą ir patraukdavo ligoninės link, kūną apleisdavo tiek profesiniai, tiek šeimyniniai varžtai, jis likdavo nuogas: be mantijų, be kaklaraiščių, be žibančių segių ir telefonų, net portfelį, rodėsi, galėtų pastatyti bet kur ir palikti.
    Kartą beeidamas stabtelėjo priešais platų veidrodinį langą ir stiklo atspindy nebeatpažino savęs – į jį žvelgė statula, sėkmę, laimėjimus, tvirtybę liudijanti statula. Tai buvo ne jis, tai buvo kažkas kitas, jis niekada nebebūtų pajėgęs prisiekti, kad tai tas pats žmogus. Bet niekas to neprašė, niekas net nesidomėjo, tik jis pats kasryt ant savęs užtempdavo apgaulingo pasitikėjimo apdarą ir išeidavo į pasaulį, keliaudavo iš savęs, iš to, kas iš tiesų esąs.

    Grįžęs miegamajame patyliukais išsinėrė iš drabužių, sumetė viską ant grindų į krūvą ir įropojęs į lovą išsitiesė šalia miegančiosios. Užvertė galvą į viršų. Akys bėginėjo pirmyn-atgal, nerasdamos kur prisiglausti – lubos buvo pernelyg monotoniškos, be krypties, be melodijos. Pagaliau aptiko mažytę dėmelę, žvilgsnis susmigo į ją lyg ašis, ant kurios laikėsi pasaulis. Sienos ėmė skrieti ratu lyg pasiutusi karuselė. Gerklę sutraukė šleikštulys, tačiau jis nedrįso pasijudinti, baiminosi, jei Marija nubus ir tars bent žodelytį, kambarys sutrupės į smulkius stiklo šipulius, kurie, cvanktelėję ore, lyg kruša pasipils žemyn ir negailestingai susmigs į jo kūną. Sustingęs gniaužė kvapą ir meldė viduje, kad tyla nesibaigtų. Bandė kažką galvoti, tačiau vis susigriebdavo, kad mintys nejuda, tik laikosi įsikibusios į vieną žodį; tada per jėgą stūmė jas pirmyn, vertė galvą suktis, o po akimirkos ir vėl pastebėdavo, kad kažkas užstrigo, galiausiai visai pamiršo, nuo ko buvo pradėjęs. Miegas vis stipriau skalavo lovos kraštelį, srovė pergalingai traukė jį gilyn, vanduo buvo šiltas, klampus ir jis suprato, kad daugiau nieko nebebus – tai turbūt paskutinė mintis prieš visiškai nugrimztant. Atsispirti nebepajėgė. Ir nebenorėjo.
    – Ar darbo tiek, kad iki nakties negrįžti?
    – Taip, tiesa. Beprotiškai, – pravebleno net nepajudėjęs.
    – Tikrai, Trojau, jau atrodo, kad baigiam išeiti iš proto.
    Šiluma akimirksniu atsitraukė, kūną nugėlė, tarytum jis tįsotu ant šlapio, dygaus smėlio. Paskubom užčiaupė miego pražiodytą burną.
    – Tik jau nepradėk, Marija!
    Išrėkęs žodžius jis visu kūnu pasivertė ant šono ir nusitaikė žvilgsniu į žmoną. Marijos veidas bolavo tamsoje lyg mėnulis su dviem juodom skylėm. Gražus, iki pasiutimo.
    – Mes galime viską sutaisyti, – ištarė net nepamąstęs.
    – Taip, žinoma, kad galime, kurgi ne! Sumokėsi gerus pinigus, įstatysi vaikui naują akį, tiek sumokėsi, tokią gerą nupirksi, kad niekas nė nepastebės, jog vaikas vienaakis! Juk tu turtingas...
    – Ne apie pinigus turime dabar šnekėti, Marija...
    – Ach, o apie ką?
    – Ar tau neatrodo, kad mes truputį pasiklydome?
    – Tu gi viską perki ir parduodi.
    – Perku ir parduodu? Gerai, kad ir taip būtų, Marija, kad ir būtų, kaip tu sakai, koks tikslas dabar kaltinti? Ar negalime kažko ieškoti? Ieškoti kelio kartu. Arba, jei nenori, užbaigti viską. Gana jau vienas kitą ėsti.
    – Ieškoti kelio kartu? Turi mintyse, tu rinksies, o aš tau pritarsiu? Tu tai vadini daryti kažką kartu?
    – Ar aš tau liepiu...
    – Ne, tu neliepi. Tu tik įpratęs, kad yra taip, kaip tu nori.
    Jis neberado žodžių – nei atsikirtimui, nei pasiaiškinimui, nei savigynai. Gintis ir nebuvo tikslo. Abu jie buvo kalti – neneigė to, nei garsiai, nei tyliai. Ir kelio iš tos duobės nežinojo. Prisislinkęs apglėbė liauną žmonos kūną, prispaudė jos veidą sau prie krūtinės ir įrėmė smakrą į jos viršugalvį. Tylėjo ir jautė, kaip Marijos blakstienos mirksėdamos švelniai glosto jo odą, o iškvepiamas garas šiltai slenka tarp jų susiglaudusių kūnų, kol visiškai išsisklaido.
    Tyla tempėsi, tįso, jis suprato, kad turėtų kažką pasakyti. Galėjo išgalvoti bet ką, prikurti pažadų, pameluoti. Juk buvo to meistras. Bet nebematė prasmės, nebenorėjo springti tuščiais žodžiais.

2013-02-16 02:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-24 13:58
sesė_mėta
Mmmm, labai gražiai apie tą prislėgtą baimę. Ir su ta pieniaplauke labai įtaigiai scena sukurta. Šiaip puikiai parašyta, man patiko šita dalis, tik ta scena su tyla, kad ir kokia žavinga ji vėl kartojasi kūrinyje ir tai kiek erzina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-16 16:23
Marquise
Tai kaip ten: turkis ar topazas? Mergina su juoda striukyte ir megztuku, ar su plonyčiais marškinėliais?

Pirma pusė darbo lyg kito autoriaus parašyta. Merginos portretas neįtikinantis - ji labai plokščiai kvaila. Neįdomiai. Gal reikėjo jai kokį bruožą be bukumo dar pridėti.

Ir užstrigo dar lizdas. Du kartus ir taip skirtingai panaudotas (ne esminis pastebėjimas).

Nežinau, man ši dalis atrodo silpniausiai iš visos serijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-16 11:20
Juozas Staputis
Patraukliai ir jaudinančiai sudėliuota.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą