Užkalbėtoja (1 dalis)

Virš pilkšvėjančio dangaus romiai siūbavo miškas. Tankiai suaugusių storakamienių eglių viršūnės beveik siekė aštriai išgaląstą mėnulio pjautuvą, šįvakar kabantį taip arti nurimusios žemės. Sodri, tiršta žaluma, garsai, vėsiame ore pasklidę kvapai susiliejo į vientisą energiją, kuri vibravo tarsi jautri membrana. Galėjai girdėti, kaip miškas kvėpuoja, kaip jo gyvybė tvinkčioja per šimtmečius sumedėjusiose kraujagyslėse. Didingas prieglobstis, užuovėja, motinos gamtos guolis - taip galėjai pavadinti šiuos žaliuojančios jūros plotus, tačiau po tykiai ošiančia aura, pačiose samanomis nuklotose gelmėse tvyrojo tamsa. Pro tankų susipynusių šakų sąžalyną amžiais neprasprūdo nė vienas vaiskios saulės spindulys. Ilgi šešėliai slinko palei žemę, išsikraipydami tarsi kaulėti seno žmogaus pirštai, kamienų labirintai, nors ir nebylūs, atrodė, taip ir tykojo aukos, kurią galėtų paklaidinti ir įsiurbti po minkšta velėna. Miškas diktuoja savo taisykles. Svečių čia niekas nelaukia. 
      Vėjo genamą ošimą išblaškė kažkur tolumoje girdimas slopus variklio burzgimas. Automobilis skrodė mišką dardėdamas žvyruotomis vėžėmis, bylojančiomis, jog žmogaus čia vis dėlto būta. Taip, nors ši vieta buvo bemaž laukinė, ji turėjo Drakono Akį - taip vadinosi nedidelis apvalus ežeras, giliai įsiterpęs į žaliuojančią tankmė, savo dumblėtoje saujoje saugantis nenusakomo mėlynumo vandenis. Aplink jį prieš kurį laiką buvo pastatyti keli rąstiniai namukai. Žmonės, matyt, susižavėjo šia vieta ir tikėjosi radę kampelį, kur galėtų atitrūkti nuo civilizacijos. Keista, bet jau nežinia kiek laiko nė viename iš jų langų neužsidegė nė žiburėlis.
      Tuo tarpu automobilyje dėl nelygumų kratomi žmonės - du gyvenimo draugai, Helena ir Aleksas - čia atsibeldė vedami visiškai tokio paties troškimo - pabūti gamtoje, pravėdinti plaučius nuo slegiančio didmiesčio smogo ir patirti ką nors daugiau, nei galėtų poilsiaudami turistų prikimštose poilsiavietėse. Šią vietą atostogoms jiems pasufleravo Alekso bendradarbis - neįprastos išvaizdos vidutinio amžiaus vyriškis su gerokai per ilga pražilusia barzdele ir auskaru ausyje. Vieną vakarą prie butelio alaus jiedu užsikalbėjo apie keliones, žvejybą ir seniai išsiilgtus stovyklavimo džiaugsmus. Paaiškėjo, kad tai Henrikas turi namelį prie Drakono Akies, tačiau, pasak jo, retai kada ten užsuka ir jam būtų be galo malonu leisti Aleksui apsistoti atostogoms būtent ten. Tai jaunai porai pasirodė bemaž nuostabiausias pasiūlymas, koks tik gali būti, juolab, kad Henrikas atsisakė jokiais būdais priimti nors skatiką.
      Už posūkio atsivėrė proskyna. Tarp išretėjusių eglių subolavo prietemoje niūriai papilkavęs ežeras. Netoli kranto matėsi keturi nedideli namukai, išsirikiavę netoli vienas kito. Henriko namas stovėjo arčiausiai. Dviejų aukštų, bet suspaustas kaip žiurkėnų narvelis, su apsamanojusiu stogu ir nutręšusia veranda. Prie laukujių durų nežinia kokiam reikalui buvo išnešta nuplyšusi sena sofa, abipus laiptelių puikavosi keli vazonai su nudžiuvusiais viržiais. Taip, čia senokai niekas nesilankė.
      - Mes juk šito ir norėjome, ar ne? - žvelgdamas pro priekinį stiklą atsargiai paklausė Aleksas.
      - Mhm... Būtent šito. Ir gavom su kaupu.
      Abu susižvalgė ir prunkštelėjo. Turbūt bet kuri kita pora jų vietoje būtų pasibaisėjusi regimu vaizdu, tačiau šie du avantiūristai nė kiek dėl to nesijaudino. Rodėsi, tikrasis stovyklavimas dar priešakį.
      Namelio vidus taip pat visiškai atitiko „laukinį“ stilių. Visi baldai buvo pagaminti iš tamsaus medžio, netikėta, tačiau svetainėje kažkaip įsispraudė nedidelis židinys. Aplink jį buvo apstatytai keliai odiniai krėslai, atsiduodantys senienomis, virš židinio kabojo elnio ragai, kampe išsprogusiomis akimis spoksojo lapės iškamša. Buvo galima pamatyti, kad namelis priklauso kokiam sendaikčių kolekcionieriui, nes visi baldai, dekoracijos, netgi virtuves įrankiai atrodė tarsi partysti iš antikvariato. Šviestuvų buvo nedaug, ir tie patys skleidė tik blausią šviesą, tad kambariai skendėjo prieblandoje.
      - Žinai, man čia patinka. Kažkas kitoniško... - žvalgydamasi aplink pasakė Helena.
      - Henrikui patiks, kai perduosiu jam tavo žodžius, - šyptelėjo Aleksas. - Jis tikriausiai mus per gerai pažįsta, kad nepabijojo kviesti į tokio stovio apartamentus.
      - Taigi. Pataikė tiesiai į dešimtuką.
      - Be jokios abejonės.
      - Bus gaila iš čia išvažiuoti, - patempusi lūpą numykė Helena.
      - Sugalvojau - pasilikim čia amžinai! - nusikvatojo Aleksas, padėdamas lagaminus ant žemės. - Kas tame susmirdusiame mieste mūsų pasiges? O jei ir pasiges, tai vis vien negalės surasti, - jis apglėbė Heleną per liemenį ir pakėlęs ėmė sukti ratu. Šioji pakštelėjo jam į lūpas.
      - Mūsų laukia nuostabios atostogos.
      ***
      Sutemo. Miško tylą aptraukė žvaigždėtas dangus. Ją tetrikdė tarp kamienų įsisupęs vėjas ir tolumoje aidintis apuoko ūbavimas. Beribėje tamsoje žybsėjo tik vienas žiburėlis - židinyje spragsinčios ugnies skleidžiama šviesa.
      Helena gulėjo susirangiusi ant sofos, pasidėjusi galvą Aleksui ant kelių. Abu buvo susisupę į šiltą languotą pledą ir tingiai kramtė ištęžusius zefyrus.
      - Jau seniai neturėjau tokios dienos, kai galėčiau apie nieką negalvoti, - apsilaižydama lipnius pirštus sumurkė Helena.
      - Nemanyk, kad leisiu tau šitaip dykaduoniauti ir toliau. Rytoj aš eisiu medžioti, o tu galėsi visą dieną rinkti uogas. Juk esame gamtoje. Turim įsijausti į vaidmenį, - nutaisęs rimtą toną pareiškė Aleksas.
      Mergina alkūne kumštelėjo jam į pašonę ir suprunkštė.
      - To dar betrūktų, kad sumestum drabužius į židinį ir pradėtum šokinėti aplink prisidengęs vien kailiais.
      - Nebloga idėja. Mačiau, miegamajame puikią lokio iškamšą.
      - Pirmyn, tik paskui turėsi už ją atlyginti Henrikui - kad ir kaip norėtum, čia dar ne mūsų namai.
      - Ach, tai ne bėda - sumedžiočiau jam ir didesnį lokį, galėtų kailiu išmušti visas sienas.
      - Nežinojau, kad taip savimi pasitiki, - kandžiai šyptelėjo Helena, bet po akimirkos jos rudos akys vėl sublizgo nuoširdžiu džiaugsmu.
      ***
      Ugnis židinyje jau vos ruseno. Liepsnos liežuviai rimo, kol galiausiai lyk pristigę jėgų nustojo švaistytis, palikdami tik žoruojančias anglis.
      - Helena, nemiegi? - tyliai paklausė vaikinas, glostydamas jos rusvus, banguotus plaukus.
      - Ne. Nenoriu užmigti. Šis vakaras toks nuostabus, - jos balsas, prislopintas storo apkloto, skambėjo dusliai.
      - Tada eisiu atnešti dar malkų. Prie ugnies vakaroti jaukiau.
      - Žaviuosi tavo valia. Aš nieku gyvu nepajėgčiau išsiropšti iš šitos sofos.
      Vangiai nutipenęs link prieangio Aleksas nutraukė nuo pakabos striukę ir ištrūko į vakaro šaltį.
      - Neužtruk! - šūktelėjo jam pavymui Helena, tačiau jos balsas atsimušė į užtrenkiamas duris.
      Svetainėje įsivyravo tyla. Tik senas švytuoklinis laikrodis tyliai skaičiavo sekundes. Tik tak, tik tak, tik tak... Staiga pakilusio vėjo šuorai sudrebino ploną lango stiklą, už kurio plytėjo vien aklina tamsa. Netekusi šilto plačios Alekso krūtinės prieglobsčio, pirmą kartą mergina pasijuto per daug viena. Nesaugi. Išsprogusios lapės iškamšos akys stebeilijosi į ją tarsi klausdamos „nejaugi išsigandai? „. Tačiau Helena nesugebėjo atsakyti net sau pačiai. Laikrodis toliau skaičiavo sekundes. Ilgoji rodyklė negailestingai slinko per ciferblatą. Tik tak, tik tak, tik tak... Skaičiavo, kol sekundžių Helenai pasirodė per daug. Aleksui reikėjo tik apeiti namą iš kitos pusės ir pririnkti malkų, o jis dar negrįžo net praėjus dvidešimčiai minučių. Laikrodis netilo, galbūt skubėjo per daug, nes po pledu merginai pasidarė per karšta. Širdis ėmė po kūną intensyviau varinėti kraują, ausys užkaito iki raudonumo ir pradėjo dilgčioti. Šiaip Helena nebuvo likusi būgštauti, tačiau net ir stiprių nervų žmogui tokioje situacijoje būtų užvirusi fantazija. Kur jis galėjo dingti? Kodėl dar negrįžta? Velniai žino, kas gali nutikti, kai aplink nėra nė gyvos dvasios. O gal taip galvojo tik jie?
      Neiškentusi ji atsistojo ir pasiryžo eiti jo ieškoti. Iš baimės nutirpo sprandas, delnai sublizgo prakaitu. „Jei tai pokštas, Aleksai, jei tai pokštas, velniai griebtų... prisiekiu... galėsiu nudėti tave plikom rankom. „ - pagalvojo ji, išeidama į tamsą.
      Eglių kontūrai siūbavo vėjyje, pirmą kartą miškas Helenai pasirodė toks galingas, tarsi kažką slepiantis savo esybėje. Apglėbusi save rankomis Helena pasuko už namo kampo ir ją apleido vienintelė šviesa, sklindanti pro svetainės langą. Buvo sunku ką įžiūrėti. Mergina delnu atsargiai slydo palei gruoblėtą medinę sieną, palengva artėdama link malkinės. Akys baugščiai lakstė į šalis, įsitempusios ir prisimerkusios, tarsi bandydamos kiaurai peržvelgti tamsos šydą. Alekso nebuvo nė kvapo. Helena iš paskutiniųjų kovojo su ją besikėsinančia apimti panika. Kaupėsi ašaros, krūtinė kilnojosi nuo trukčiojančio šnopavimo.
      - Aleksai! - šūktelėjo ji, bet šaižus balsas tik nuaidėjo tolumoje. - Aleksai!
      Staiga kažkas po kojomis trakštelėjo. Helena krūptelėjo ir akimirksniu pasilenkusi pažiūrėti įsitikino, kad tai tik jos užminta šakelė. Kai pakėlė akis, kraujas tarsi sustingo jos gyslose. Tiesiai priešais ją ant keturių letenų stovėjo milžiniškas vilkas. Ties ketera pilkas kailis šiaušėsi piestu, iš prašieptų dantų sunkėsi seilių putos, tįstančios nuo piršto ilgumo ilčių. Jis skleidė grėsmingą gomurinį urzgimą ir žvelgė tiesiai į Helena savo pilkomis, mėnesienoje šviečiančiomis akimis. Tylumoje aidu nuskambėjo klyksmas.